Kaip surinkti giminės istoriją, nuo ko pradėti, kaip apdoroti sukauptą medžiagą? Į šiuos ir kitus klausimus atsakė Lietuvos valstybės istorijos archyvo Rusijos imperijos įstaigų dokumentų skyriaus vedėja Neringa Češkevičiūtė.

  Pasak Neringos, žmonės dažnai sako neturintys jokios informacijos apie savo protėvius, tačiau ji tuo netikinti. Nė vienas žmogus nenukrito iš dangaus, visi turi tėvus, senelius.
  - Nuo ko reikėtų pradėti rinkti informaciją?
  - Visada patariu apklausti tėvus, senelius, garbaus amžiaus giminaičius. Svarbiausia išsiaiškinti - kur ir kada jie gimė? Kur krikštyti? Juk žinių teks ieškoti bažnyčių metrikų knygose.
  - O jeigu nėra išlikusių vyresniosios kartos atstovų?
  - Jei žmogui rūpi surasti savąją giminę, jis vis tiek yra bent ką girdėjęs. Kurtais slepiama kokia nors šeimos paslaptis ir žmogus nenori man to sakyti. Visa informacija yra konfidenciali, taigi nereikia bijoti, kad ji pasklis. O man duomenys reikalingi, kad galėčiau pradėti dirbti.
  - Ar bažnyčios atiduoda savo knygas archyvams?
  - Ne, tai yra jų turtas. Tai, ką turime archyve, likę iš senų tarybinių laikų. Deja, turime ne visų bažnyčių knygas, kai kurių knygos iš viso neišlikusios. Kartais klebonai net patys nežino, kad kažkur ant aukšto yra senų knygų. Tai priklauso nuo to, kaip klebonas jas vertina - kaip istorijos šaltini ar kaip nereikalingą senieną. Būna, kad kolekcininkai susirankioja bažnyčių knygas, tada jų prašome suteikti informacijos. Maždaug 90 proc. interesantų gavo savo giminės genealoginį medį. O jei tos vietovės bažnyčių knygos prapuolė, tada jau nieko nepadarysi. Tokiais atvejais žmonės gali tiesiog surašyti savo giminaičių pasakojimus.
  - Domimės, kaip paprastiems žmonėms surinkti savo giminės istoriją. Bajorams paprasčiau: jų genealogiją galima atsekti istorijos knygose. Ir vis dėlto: kokie garsūs Lietuvos žmonės domėjosi savo praeitimi?
  - Pavardžių nesakysiu. Nesvarbu, kokią karjerą jie dabar padarė. Visi bažnyčių knygose vienodai užrašyti. Kartais žmonės pasigiria, kad jų protėvis tarpukary buvo ministru ar aukštu valdininku. Tokia informacija man nebūtina.
  - Šiais laikais populiaru kaupti giminės istorijos medžiagą. Ar ne bajorai pirmieji ėmėsi šios veiklos?
  - Kai tik buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė, pirmieji sukruto mūsų emigrantai, vėliau - bajorai, mat pastariesiems teko dokumentais įrodyti kilmę stojant į Lietuvos bajorų karališkąją sąjungą. Vėliau prabudo ir "paprasti" žmonės.
  - Kaip pateikiate surinktą informaciją?
  - Mes braižome tik kompiuterinę lentelę, kurioje yra visa informacija (kas, kada, kaip, kur). Jeigu žmogus pageidauja, įteikiame dokumentų kopijas. Maždaug iki 1828 metų visos bažnyčių knygos buvo rašomos lotyniškai, vėliau - lenkiškai, po to - rusiškai, tik Lietuvos Respublikos laikais imta rašyti lietuviškai. Būna sunku atsekti tą pačią pavardę, nes kiekvienoje kalboje ji vis kitaip skamba, ją bandoma išversti, o dar pasitaiko ir paprasčiausių rašybos klaidų. Klasikinis pavyzdys - pavardė Padegimas. Rinkom medžiagą apie šitą šeimą, ir staiga pavardė kažkur prapuolė. Aptikome pavardę Pogoželski. Vos atpažinome, kad tai tos pačios giminės žmogus.
  - Ar esate sulaukusi kokių nors netikėtų prašymų?
  - Kartais labai trokštama įrodyti giminystę su kokiu nors garsiu žmogumi. Jei dokumentų nėra, tenka nuvilti. Būna, kad žmonės įtikėję kažkokiomis šeimos legendomis, o pradedi braižyti schemą ir pamatai, kad tariami prosenelis ir prosenelė negalėjo susitikti, juos skyrė šimtas metų! Ir dokumentuose būna užfiksuota visokių paradoksų. Pavyzdžiui, XIX amžiaus pabaigoje beveik šimto metų Lietuvos bajoras susilaukė dešimties vaikų. Rašoma, kad jis mirė būdamas 107 metų. Iš pradžių negalėjau tuo patikėti - net išsikviečiau klientą. Jis patvirtino tuos faktus. Tačiau ar tai tikrai buvo senojo bajoro vaikai?.. Ieškodami medžiagos žmonės naršo ir po internetą, tačiau dažniausiai nieko neranda. Pasiseks tik tiems, kurių giminaičiai ten bus patalpinę surinktą ir sutvarkytą medžiagą. Tad teks ne vieną dieną ir savaitę praleisti archyvų, bibliotekų skaityklose. Paprastai tiek laiko turi tik pensininkai. Greičiausiai galima surinkti visus duomenis, jei valstiečių giminė ne vieną šimtmetį gyveno viename kaime, vienoje parapijoje.

Į kapines su kompiuteriu

  Kaunietis Arvydas Matuzonis pradėjo ne nuo tuščio popieriaus lapo - jis pratęsė tėvelio pradėtą darbą.
  "Nelabai turiu laiko rimtai užsiimti mūsų giminės genealoginiu medžiu, - sakė LŽ Matuzonis. - O ir giminės jau nedaug ką beprisimena. Tėvelis "užaugino" nemažą genealoginį medį, aš tik tvarkau, papildau. Visą medžiagą sudėjau į kompiuterį, dabar lengviau dirbti. Paskutiniais tėvelio gyvenimo metais (jis mirė prieš dvejus metus) kartu važinėjome po kaimus apie Rokiškį, ieškojome dar kokių nors Matuzonių. Radom kelis, tačiau giminystės ryšių nustatyti nepavyko. Be to, mane internete surado Monica Matuzonis iš Brazilijos, kurios senelis išvyko iš Rokiškio. Deja, mes su ja ne giminaičiai. Nieko nepadarysi, turi daug laiko sugaišti, kol kažką tikra randi. Klausinėji žmonių, senuose albumuose ieškai nuotraukų, tardai giminaičius per vestuves, laidotuves".
Matuzonis prisiminė tėvo tėviškėje ant sienos išvydęs seną moters nuotrauką. Niekas jam negalėjo pasakyti, kas toji moteris. Nusikabino nuotrauką ir važiavo pas dėdes, visiems rodė. Taip ir nustatė, kad tai jo prosenelė. Dabar jis visur vežasi skaitmeninį fotoaparatą. Vis atranda naujų veidų ar atžalų. Taip ir augina toliau medį.
  "Labai praverčia nešiojamasis kompiuteris, - sakė Matuzonis. - Kartą tiesiog per Vėlines kapinėse įsirašiau svarbių naujų duomenų".

Iš kartos į kartą

  Net ir knygą apie savo protėvius parašęs į praeiti nebesugrįši, nieko nepakeisi. Tad ar verta gaišti laiką? Psichologė Silvestra Markuckienė įsitikinusi, kad tokios žmonių pastangos yra prasmingos.
  - Kodėl žmonės mėgina sudaryti genealoginius medžius? Galbūt ieško kokių nors kilmingų šaknų, kad galėtų pasigirti?
  - Kadaise tik kilmingiesiems rūpėjo jų protėviai, galbūt dėl to ir kyla įtarimas, jog norima pasipuikuoti. Tačiau kilmė ne visada teikė naudos. Po karo kilmingesnieji, turtingesnieji buvo tremiami. Garsiai kalbėti apie savo šaknis tuomet buvo tiesiog pavojinga. Dabar galima ir pasididžiuoti: "Išlikau, nepaisant nieko". Pažįstu žmogų (jam dabar apie 50 metų), kuris jau vaikystėje apie savo giminę žinojo stebėtinai daug. Tai kilmingųjų šeimos palikuonis, iš savo tėvų kaip palikimą gavęs šias žinias. Tai buvo šeimos paslaptis, kuri slėgė, savotiškai ribojo nuo aplinkinių - apie tai negalima buvo prasižioti, rodyti senovinių daiktų. Tai buvo tabu. Įdomu, kad jis ir šiandien apie savo kilmę niekam nepasakoja. Man sakė: "Žinau, kas aš esu, o kitiems tai nebūtina".
  - Kodėl žmonėms tokia svarbi giminės praeitis?
  -Natūralu domėtis: "Iš kur aš atėjau?" Ne veltui giminaičių paieškoms skirtos laidos tokios populiarios. Neretai jau suaugę žmonės ieško savo motinų net žinodami, kad buvo sąmoningai jų palikti. Tai savęs suvokimo ir įprasminimo poreikis. Kas aš esu? Kokius bruožus paveldėjau? Ką susikūriau pats? Iš kartos į kartą perduodamos nerašytos, kartais net neįvardijamos giminės, šeimos tradicijos, pasaulio suvokimas, vertybės. Nustebsite, kiek bendrų dalykų, einančių iš kartos į kartą, žmonės atranda giliau paanalizavę savo istoriją. Tai neįkainojamas bendrumo ir priklausymo saviesiems jausmas. Jausmas, kad nesi vienas ir vienišas, tave su artimaisiais sieja nematomas ryšys. Kartu atsiranda gyvenimo prasmės pojūtis. Net jei atradimai nebūna džiuginami (pavyzdžiui, atranda paveldimų ligų), tokia informacija pravers, galima bent kiek pasirengti sutikti netikėtumus.

Močiutė padėjo laimėti diplomą

  Šiaulietis moksleivis Arūnas Bendikas savo gimine susidomėjo... mokykloje. "Kartą prieš vasaros atostogas su klase užsukome į mūsų mokyklos muziejų, - papasakojo jis LŽ. - Etnokultūros mokytoja Rita Margevičienė pristatė moksleiviams naują projektą, kuris skatino rinkti medžiagą genealoginiams šeimos medžiams. Mano giminė plati, daug bendrauja, nutariau dalyvauti konkurse".
  Per vasaros atostogas Arūnas nuvažiavo į Tauragę, pas močiutę Adelę Bendikienę. Ji yra visų susitikimų organizatorė ir iniciatorė, giminės siela. Pasitaręs su močiute Arūnas išsiuntė giminaičiams laiškus, kuriuose prašė aprašyti kiekvieną jų šeimos narį. Gautas autobiografijas ir nuotraukas jis perkėlė į kompiuterį.
  "Mūsų giminėje saugomas „Ištikimybės giminystei ir tolesnio bendravimo tęstinumo aktas“, - gyrėsi Arūnas. - Jį visi giminaičiai pasirašo. Giminės susitikimai paprastai vyksta Jurbarko rajone, Opiniškių kaime. Ten buvo pašventintas ir giminės kryžius, pastatytas mirusiesiems atminti pirmojo giminės susitikimo proga". Giminė turi ir dainą, vėliavą – ją išsiuvinėjo močiutė Adelė. Į susitikimus visi atvyksta pasipuošę emblemomis: Rozalijos šaką simbolizuoja rožė, Marijonos šaką - saulė, lzidoriaus šaką – dobilas ir t.t.
  Arūnas papildė giminės medį naujais duomenimis ir pateikė jį konkursui. Gamą diplomą jam norisi pasidalyti su močiute.

Arvydo Matuzonio proprosenelio šeima ir senelis,
buvęs caro rekrūtas. (Arvydo Matuzonio archyvo nuotraukos)