Antroponimika – mokslas apie asmenvardžius - lingvistikos šaka, bene suprantamiausia plačiosioms masėms, neišėjusioms specialių kalbos mokslų. Suprantamas tūlo žmogaus noras pačiam sužinoti ir bičiuliui papasakoti savo vardo, pavardės atsiradimo istoriją, nupiešti savo šeimos genealoginį medį (aišku, hipotetiškai).

  Kalbininkai, antroponimikos specialistai, dirba rimtą darbą, norėdami kuo objektyviau parodyti lietuvių asmenvardžių atsiradimo, kilmės ir raidos bruožus, atskleisti vardų svarbiausias ypatybes, kitimo tendencijas. Ypač daug šiame lingvistikos bare yra nuveikęs Mokslų Akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros instituto darbuotojas Aleksandras Vanagas. Įdomūs jo darbai apie hebrajiškos, lotyniškos, graikiškos kilmės mūsų asmenvardžius. O neseniai pasirudė ir iš knygynų dingo A. Vanago knyga "Mūsų vardai ir pavardės" (Leidykla „Mokslas“, 1982 m.)

  Šiuo metu Lietuvių kalbos ir literatūros instituto vardyno fonduose saugoma apie pusę milijono užrašytų asmenvardžių. Toks milžiniškas darbas, suprantama, ne vieno žmogaus jėgoms. Mes neturime nei lietuvių pavardžių, nei vardų istorinio žodyno, todėl girtinas dalykas, kad A. Vanagas knygos pradžioje trumpai supažindina skaitytojus su asmenvardžių tyrinėjimo istorija, pamini svarbiausius darbus, kuriuose daugiau ar mažiau aptariami antroponimikos klausimai. Neradęs atsakymo į norimą klausimą, skaitytojas galės savo smalsumą patenkinti iš kitų šaltinių, nes A. Vanagas knygos puslapiuose yra pažėręs daug vertingos bibliografinės medžiagos.

  Knygą sudaro dvi pagrindinės dalys – „Vardai“ ir „Pavardės“. Pirmojoje dalyje „Vardai“ fragmentiškai suminėtos vardų parinkimo tradicijos įvairiose tautose. Lietuviškuose vardynuose surašyta daugiau kaip 2000 vardų. Prie daugelio iš jų mes taip pripratę, kad nė nepagalvojame daugelį jų esant nelietuviškos kilmės. Pavyzdžiui, nespecialistui vargu kils mintis abejoti Antano, Justino, Uršulės, Valentino, Povilo (lotyniškos kilmės), Petro, Jurgio (graikiškos kilmės), Onos, Sauliaus, Juozo (hebrajiškos kilmės) vardų lietuviškumu. „Tikrieji“ lietuvių vardai aptariami skyrelyje „Senieji lietuvių vardai“. Iš šios grupės minėtini Gedimino, Vytauto, Mindaugo, Kęstučio vardai. Jais lietuviai vadinosi tada, kai dar neturėjo pavardžių. Aptariama ir šių vardų daryba, kuri veda į indoeuropiečių prokalbės ir protėvynės laikus.

  Krikščionybė (aukštaičiai – 1387 m., žemaičiai – 1413 m.) į Lietuvą atnešė naują krikščioniškąjį vardyną, kuriame tiek daug, rodos, nieko bendra su lietuvių kalba neturinčių hebrajiškos kilmės vardų: Adomas, Ieva, Jonas... Jie atkeliavo į lietuvių kalbą per šventąjį raštą. Su krikščionybe į Lietuvą atplūdo ir gausybė graikiškos, lotyniškos kilmės vardų.

  Nemaža dėmesio autorius skiria naujiesiems mūsų vardams. Nepaslėpsi, kad vardo parinkimas dabar – dažnai mados dalykas; atsiranda dešimtys žinomų vardų „variantų“ todėl sunku pateikti tikslią vardų statistiką. Vienais dešimtmečiais populiarūs vieni, kitais – kiti vardai. A. Vanagas to ir nesiekia. Iliustracijai jis pateikia statistinių duomenų apie paskutinio dešimtmečio vardų padėtį įvairiose respublikos vietovėse, paliečia vardų kultūros problemas, kurių esti gana daug. Perskaitę aptariamą knygelę, galgi mieli tėveliai nebesivers per galvą, rinkdami savo įpėdiniams vardus, prisimins, kad vardas turi būti „paprastas ir emociškai neutralus. Tada jis puikiai atlieka savo funkciją ir nesudaro papildomų semantinių ryšių dėl savo neaiškios reikšmės“.

  Didelę knygos dalį A. Vanagas paskiria mūsų pavardžių apžvalgai. Čia aiškinami dabartinės dvinarės asmens pavadinimo temos (vardas + pavardė) susiformavimo Lietuvoje procesas. Vardu ir pavarde lietuvius pradėjo vadinti tik po krikščionybės įvedimo. Vieno vardo jau nepakako skirti vienvardžiams asmenims.

  Kaip rodo rašytiniai šaltiniai, XVII a. Pabaigoje dvinarė asmens pavadinimo sistema jau buvo įsigalėjusi daugelyje Lietuvos vietų, o XVIII a. – galutinio pavardžių susiformavimo ir įsigalėjimo laikotarpis. Tuo metu vyravo įvairios pavardės: tėvavardinės kilmės, susidariusios iš senųjų dvikamienių asmenvardžių (Daubaras), iš pravardžių (Šnipas).

  Visapusiška lietuvių pavardžių analizė daugelio metų, ne vienos monografijos, darbas. Juk paskaičiuota, kad Lietuvoje šiuo metu yra per 55 tūkstančius skirtingų pavardžių (vardų skaičiaus tiksliai nustatyti neįmanoma).

  Skyriuje „Pavardžių kilmė“ sužinome, kad lietuviškos kilmės pavardės, kilusios iš lietuviškų ar baltiškų žodžių, sudaro tik apie 30 proc. visų dabartinių pavardžių. Tai asmenvardinės pavardės: Daukantas, Kybartas, Sirtautas; tautovardinės pavardės: Aukštaitis, Lietuvninkas, Žemaitis; vietovardinės pavardės: Veliuoniškis (iš Veliuonos), Kurklietis (Kurkliai); pravardinės kilmės pavardės: Meška, Šapalas, Miežis, Aukštakojis, Pusdešris ir kt. Kitos 70 proc. šiandieninių pavardžių – nelietuviškos kilmės.

  Skyrelyje „Moterų pavardės“ A. Vanagas trumpai apžvelgia moterų pavardžių darybą, tačiau užmiršta paliesti vieną, bet jau įsisenėjusia liga mūsuose tampančią problemėlę – ištekėjusių moterų pavardžių darybą. Nežinant elementarių darybos taisyklių, į moterų dokumentus įsispraudžia nevienodumų. O kalba mėgsta tvarką ir vienovę.

  „Mūsų vardai ir pavardės“ patenkins ne vieno skaitytojo smalsumą. Perskaitę ją, dar kartą įsitikinsime, kad mūsų tokie, rodos įprasti šiandieniniai vardai ir pavardės – kelis šimtmečius trukusio formavimosi rezultatas, kuriam didelę reikšmę turėjo ne lingvistiniai, bet ir istoriniai, socialiniai, politiniai, kultūriniai faktoriai.