Vardo Julija (Julijona, Ulijona, Julita), trumpiniai - Julė, Ulė, Uliutė, Ulia.

Vardų žinovų nuomone, moteris, vardu Julija, stoiškai vertina gyvenimo spindesį ir skurdą. Ji nepriklausoma, atkakli siekdama savo tikslų, pasiryžusi sumokėti didžiausią kainą. To pavyzdys Romos imperatorienė Julija Domna, Sirijos dievo Saulės žynio duktė. 193 m. kartu su vyru Romos vadu Septimijumi Severu įžengė į sostą. Julija Domna pelnė daug garbingų vardų - Kariuomenės motina, Šalies motina, Senato motina. Visoje Romoje garsėjo kaip filosofijos, geometrijos, kitų mokslų žinovė. Jos literatūriniame salone susirinkdavo garsiausi poetai ir mokslininkai. Mirus vyrui pralaimėjusi kovą dėl sosto, prarado valdžią. Protestuodama paskelbė savotišką "bado streiką", kuris baigėsi jos mirtimi.

Julija žodžius meilė, pagarba, ištikimybė savo tautai suvokia jų tikrąja prasme. Todėl ir Olandijos karalienė Julijona šalyje pelnė tikrą autoritetą. Jos dvarą aplenkdavo rūpesčiai ir skandalai. Kai gimė, laikraščiai rašė: "Vėl tik mergaitė". Tačiau ji savo veiksmais ir laimėjimais privertė nutilti net aršiausius moters soste priešininkus.

Julijos sugeba rimtai kalbėtis pačios su savimi. Kritinėse situacijose nepraranda nuovokos (nors ir labai bijo), teigia sau: "Ašaros niekuo nepadės, įsakau tau tučtuojau baigti!" Turi daug talentų: ne tik prisitaikyti prie naujų aplinkybių, bet ir didelių meninių talentų. Tokiais talentais garsėjo belkanto primadonos seserys italės Džulija ir Džiudita Grizi. Įžymūs epochos kompozitoriai šioms dainininkėms kūrė pagrindines partijas. Džiudita Belinio operoje "Romeo ir Džuljeta" dainavo Romeo partiją. Džulija su dideliu pasisekimu XIX a. debiutavo Milane Rosinio operoje "Zelmira".

Tačiau, Julijos nuomone, primadona - ne vien balsas, temperamentas ir grožis. Net ne vien talentas. Tai mąstymo bei gyvenimo būdas, gebėjimas karaliauti ir pavergti.

Žiuljeta Greko. Be jos Paryžius nebūtų tas, kad jis yra dabar. "Kultinė" paryžietė. Jai Paryžius turi būti dėkingas už didžiulę savo šlovės dalį. Greko tapo garsia, dar nepradėjusi dainuoti. Ekscentriška policijos komisaro duktė, išblyškusi, ilgakojė, stambia nosimi, visada juodomis siauromis kelnėmis ir apdribusiu juodu megztuku, buvo ne vienintelė mergina, besisukinėjanti aplink rašytoją Sartrą ir jo palydą. Bet tos kitos buvo linksmesnės, paprastesnės.

Sartras ir jo palyda skelbė naują filosofiją - egzistencializmą: niekas neturi prasmės. O kas buvo panašesnis į žmogų, kuriam niekas neturi prasmės, negu ta niūri juodai vilkinti mergina? Ją pradėjo fotografuoti kaip "egzistencialistų mūzą". Ji puikiai pasinaudojo sėkme, debiutuodama dainininke. Pirmą dainą jai parašė pats didysis Sartras, tad susidomėjimas buvo milžiniškas.

Ir ką gi? Pasirodė, kad Žiuljeta dainuoja puikiai, jos balsas nuostabus, žemas, šiltas, kad ji jaučia sceną, yra inteligentiška ir turi humoro jausmą. Ji neliko vienadiene sensacija. Labai greit tapo žanro klasike. Kultūros istorijos dalimi. Dainos istorijos dalimi. Istorijos dalimi irgi. Buvo prislėgta, kai ją įsimylėjo JAV superprodiuseris D.Zanuckas ir išsivežė už vandenyno. Audinių kailiai, "Rols-roisai", pagrindiniai specialiai sukurti vaidmenys. Bet jai nepavyko tapti Holivudo žvaigžde - buvo "pernelyg keista". Grįžo į Paryžių.Visada dainuodavo juodai apsirengusi - apie nostalgiją, laiko tėkmę, kūnišką meilę. Greko tapo legenda.

Ji žinojo, kaip išlikti legenda: nesikeisti. Bėgo metai, dešimtmečiai, o jos plaukų spalva, šukuosena likdavo tokios pat. Ir makiažo pagrindas - akys išryškintos. Liko tie patys juodi apdarai. Ir gyvenimo būdas: neneigė nieko, kas buvo, liko paslaptinga ir tyli. Judesiai, gestai, išraiška. Draugai tvirtina: "Brangioji Žiuljeta - ji nesikeičia!"

Julija teigia: "Mąstančiam žmogui didžiausias džiaugsmas - siekti nubrėžto tikslo". Ji mėgsta vaidinti, jausti į save nukreiptus žvilgsnius, girdėti susižavėjimo šurmulį. Bet ji neieško pasakų princo, ieško, ko verta pati. Tokia yra 32 metų Džuljeta Ormond, labai graži, ironiška anglė. Ją suformavo Šekspyro kūryba ir airių muzika. Dar prieš penkerius metus ji buvo niekam nežinoma teatro aktorė, šiandien - viena garsiausių Holivudo žvaigždžių. Ji su Harisonu Fordu suvaidino šiuolaikinėje pasakoje apie Pelenę filme "Sabrina". Šiame flme Džulija Ormond suvienijo romantiką ir geidulingumą.

Prieš 40 metų Sabrinos vaidmenį atliko Odrė Hepbern, tačiau Džulija Ormond įrodė, kad ji supranta, kaip pasikeitė laikai. Filmo herojai gyvena tarp mūsų ir žino, kad naivumas jau nėra graudinantis, o meilė tokia heroiška. Šiandieninė Sabrina - jau biznio ir roko epochos Pelenė. Neseniai Džulija Ormond suvaidino Rusijos imperatorienę Jekateriną II, o dabar ji vėl filmuojasi rusų filme "Barzdaskutys iš Sibiro" aristokratės vaidmenyje. Džulija Ormond įsteigė gamybinę firmą, turi gerų idėjų ir scenarijų.

Vardas Julija labai dažnas tarp moterų, pasižyminčių dideliais meniniais gabumais, ypač tarp įžymių aktorių. Tai visų pirma prancūzų aktorė, apdovanota Oskaru, Žiuljeta Binoš, išgarsėjusi filmuose "Trys spalvos: mėlyna, balta, raudona" ir "Anglas ligonis". Ji visada dvejojo, ką pasirinkti: teatrą ar tapybą. Draugas patarė studijuoti vieną ir kitą. Aktorė buvo ir jos senelė, gyvenanti Lenkijoje, Julija Mlynarčik. Žiuljetos vyresnė sesuo irgi teatro aktorė. Žiuljeta Binoš niekada nemanė, kad ji labai daili. Savo didžiausiu privalumu laiko nuostabią, lyg švytinčią veido odą, kuria ją apdovanojo gamta. Gyvena prie Paryžiaus name su sodu. Čia rado ramybę, apie kurią visada svajojo. Kino žvaigždė ir kvepalų "Poeme" mūza labai mėgsta persirenginėti gyvenime ir filmavimo aikštelėse. Ji labai sentimentali ir jautri. Kai mato gatvėje besijuokiantį vaiką, jos akyse pasirodo ašaros.

Moteris, vardu Julija, kaip niekas gerai žino, kas yra tikroji meilė, ir moka jos laukti. Tokios meilės vis dar laukia toji, kurią moterys pamėgdžioja, o vyrai - geidžia. Tai ne tik kino žvaigždė, bet ir paprasta moteris - Džiulija Roberts. Kai ji suvaidino Vivjeną filme "Meilutė", iš karto pakerėjo žiūrovus. Ir nors nepasižymi klasikiniu grožiu, pateko į gražiausių pasaulyje moterų dešimtuką. 31 metų Džiulija Roberts gimė aktorių šeimoje ir nuo vaikystės svajojo tęsti tradiciją. Tėvai išsiskyrė, ir 4 metų Džiulija liko su motina. Netrukus tėvas mirė. Džiulija jai rašytus jo laiškus saugo ir nuolat skaito iki šiol. Jos nuomone, jeigu tėvas būtų gyvas, viskas būtų susiklostę kitaip. Gal ji būtų tapusi laiminga žmona ir motina.

Viename savo interviu pasakė, kad iki šiol nesusitaikė su tėvo išnykimu ir mirtimi. Psichologų nuomone, tėvų išsiskyrimas ir betėvystė yra Džiulijos bendravimo su žmonėmis problemos, dažnų romanų priežastis. Ji neigia, kad kiekviename sužadėtinyje ieško tėvo. "Mano likimui galbūt turi daugiau įtakos brolis Erikas". Kaip tik jis padėjo jai "užsikabinti" Holivude. Debiutuodama "Meilutėje" buvo 23-ejų. Nebuvo mokiusis vaidybos meno, bet turėjo instinktą ir buvo stipri asmenybė. Spauda akylai sekė Džiuliją, nevengė paskalų, o tai labai ją skaudino. "Mačiau, kad ištisus mano gyvenimo metus sutrumpindavo iki penkių sakinių, lyg viskas būtų nutikę per savaitgalį. Skaičiau tą šiurkštų melą ir verkiau", - rašė Džiulija. Dalį pajamų ji skiria kovai prieš alkoholizmą, apmoka brolio Eriko gydymąsi nuo alkoholizmo. Ir laukia savo gyvenimo meilės.
Moteris, vardu Julija, amžinai siekianti nubrėžto tikslo, būtų nelaiminga, jeigu praleistų progą suteikti kam nors paslaugą. Kartais abejoja, ar gyvena tinkamai. Norėtų keliauti ir kartu pripažįsta, kad būtų puiku gyventi ten, kur lėčiau slenkant valandoms geriau sekasi mąstyti, o laikrodžių dūžiai laimę skelbia rekšmingiau ir iškilmingiau.

"Moters" klausimai

1. Jūsų mėgstamos Julijos, Džuljetos, Džiulijos?
2. Ar meilė gyvenime svarbiausia?
3. Koks turėtų būti šiuolaikinis herojus(ė), į kurį būtų galima lygiuotis, su juo tapatintis?
4. Knyga, prie kurios sugrįžtate?
5. Jūsų gyvenimo credo?

Atsako TV režisierė Julija Adamkevičienė

1. Niekada nesutapatinu savęs su man patinkančia (bet kuria prasme) moterimi, kuri vadinama tuo pačiu vardu kaip ir aš; pirmiausia žaviuosi man priimtinomis žmogaus savybėmis, o tik po to įsimenu vardus ar pavardes. Neįsidėmėjau tokios moters būtent Julijos vardu.
2. Kaip gėlė - be kvapo, žemė - be šviesos, be garsų ir be spalvų, taip žmogus - be meilės. Mylėti reikia artimą, darbą, savo profesiją, draugus ir, žinoma, patį artimiausią širdžiai žmogų. Tik kiekvienam savas meilės laipsnis.
3. Nereikia savęs su nieku tapatinti. Kiekvienas žmogus yra jei ne asmenybė, tai bent individualybė. O sau reikalavimai: dora, tolerancija, gyvenimas be veidmainystės.
4. Iš vaikystės - Hanso Kristijano Anderseno pasaka "Mergaitė su degtukais", kurią ir dabar dažnai paskaitau. Viktoro Hugo romanas "Vargdieniai", kurie atsako į visus man rūpimus klausimus, ir Vytauto Mačernio poezija - kaip kasdieninė duona.
5. Gyvenimo tiesų nesubanalinimas ir kiek įmanoma daugiau romantikos ir grožio bei gėrio.