Jau kuris laikas matome žmonių susidomėjimą savo šeimos istorija. Šis susidomėjimas neturi nieko bendra su snobizmu. Tiesiog tai yra garbingas individo poreikis, ir visuomenė tai turi priimti. Savo šeimos šaknų ieškojimas ir pažinimas, nesvarbu kokia ta kilmė bebūtų - bajorišką valstietiška ar kokia kita - leidžia žmogui pajusti savo vertę ir užpildyti šeimos istorijos spragas.

Savo genealogijos pažinimas sustiprina ne tik šeimyninį patriotizmą, kartu leidžia asmeniui iškelti sau gyvenimo tikslą: kur einu aš, mano šeima, kur eina visuomenė, kurioje aš gyvenu. Susidomėjimas savo šeimos istorija leidžia įvertinti protėvių darbus ir surasti jų, o kartu ir savo vietą savosios gimtinės -„mažosios tėvynės" Vilniaus krašto istorijos vingiuose, pagaliau susieti juos su Abiejų Tautų Respublikos istorija.

Toks žinių troškimas turi dar vieną privalumą: suteikia galimybę palikti savo palikuoniams tai, kas galėtų būti pasmerkta pražūti amžiams.

Iš susidomėjusių šia tema žmonių gaunu daug laiškų, kurių turinys labai dažnai stebina ne tik aistra, bet ir savo patriotizmu. Tai labai jaudina. Ir ne tik todėl, kad žmonės domisi, bet ir todėl, kad, turėdami daugybę įvairių kasdieninių reikalų, nepamiršta savo kilmės, savo artimųjų, savo Tėvynės istorijos.

Prieš dvejus metus savo knygoje „XIX amžiaus Lydos apskrities bajoriškos giminės" („Rody szlacheckie w povviecielidzkim na Litvvie w XIX wieku") rašiau, kad vienas iš visuomenės elementų yra pavienio individo santykis su savo šeima ir tomis vertybėmis, kurios toje šeimoje yra laikomos svarbiausiomis. Įtakos tam dažniausiai turi tėvų arba senelių auklėjimas. Tai jie yra tuo „tiltu" tarp mūsų ir mūsų protėvių. Žinojimas ir supratimas, kad kažkada tolimoje praeityje mūsų pačių istorija prasidėjo nuo nežinomų pirmųjų protėvių, skatina mus dalelė po dalelės ieškoti kartų grandinės fragmentų. Iš pradžių tai paprastas domėjimasis, dažniausiai-perduodamas žodžiu. Toliau gilinamasi į archyvų dokumentus.

Lietuvoje, kaip ir Lenkijoje, žmonės dažnai ieško bajoriškų šaknų. Kodėl? Akivaizdu, kad todėl, kad mes turime gilias, išsaugotas ir išpuoselėtas šeimos tradicijas, išlikusius senus dokumentus, kurie gali perduoti mums šeimos istoriją. Genealoginio tyrimo vaisius - genealoginis medis. O ar gali būti medis be šaknų? Šis klausimas atsako mums į daugelį ankstesnių klausimų, nors galbūt kai kam ir atrodo, kad genealogija ir heraldika yra labai nutolusi nuo mūsų dabartinio gyvenimo. Tačiau sutikite - palikti patikimą dokumentą apie šeimos istoriją savo vaikams ir anūkams yra ne tik privalu, bet ir išmintinga.

Sunku pasakyti, kas nulemia šią aistrą: sentimentai, kilmingas snobizmas ar dar kažkas.

Viena yra aišku, jog nors metai bėga ir daugybė dokumentų jau yra negrįžtamai prarasti, tačiau mumyse ir toliau slypi noras išsaugoti giminės atminimą kuris yra ne tik tradicija, bet ir kiekvieno iš mūsų šeimos pamatas.

Šeimos praeities narpliojimas yra nepaprastai intriguojantis užsiėmimas. Reikia žinoti, kad pradedant genealoginį šeimos istorijos tyrimą negalime numatyti, kur jis nuves, nes pradedame nuo žinomų mums dalykų ir faktų, o einame ir dažnai patenkame į niekada netyrinėtą sritį. Štai tada ir kyla emocijos. Gerai prisimenu, kaip kažkada vienai savo pažįstamai suradau dokumentą liudijusį, kad pas jos protėvius 1705 metais svečiuose lankėsi pats caras Petras I-sis. Iki tol ji manė, kad čia tik senelių fantazijos.

Visi tyrimai reikalauja labai daug kruopštaus darbo ir laiko. Papildoma kliūtis - dokumentų trūkumas. To priežastis - tragiška mūsų krašto istorija.

Tokio tyrimo pagrindinis tikslas - surasti faktus, kurie papasakotų protėvių ir kitų, susijusių su jais asmenų, istoriją. Prieš keliolika metų, tyrinėdamas savo šeimos istoriją radau savo prosenelės krikšto metriką. Ir... sužinojau, kad jos krikštatėviu buvo žinomas istorikas pulkininkas Justinas Narbutas (Justyn Narbutt), istoriko Teodoro Narbuto giminaitis, - veikalo „Lietuvių tautos istorija Jono Sobieskio ir Augusto II laikais" autorius.

Taigi, jie galėjo būti aukštuomenės žmonės arba vidutiniokai. Tačiau visai nesvarbu, kas jie buvo. Neįprastai svarbus yra ir mūsų vaikystės patyrimas - senelių pasakojimai, šeimos legendos. Dar vaikystėje perimtas protėvių palikimas yra nematerialaus pobūdžio — tai meilė ir pagarba šeimai, tėvynei, garbingas ir sąžiningas gyvenimas. Tai dar kartą rodo, kad tie žmonės nusipelnė ypatingos vietos istorijoje. Genealogijos objektas - tai šeimos istorijos tyrimas, kartų nustatymas, o taip pat giminystės atstatymas. Tyrimą lengvina heraldikos žinios. Heraldika-tai žinios apie herbus. Tačiau tyrimai negali būti atliekami vien peržiūrint heraldikos knygas ir enciklopedijas. Tokiuose rinkiniuose dažnai yra tik kryptingai atrinkta informacija, pasitaiko netikslumų, tačiau ir čia galime rasti nemažai informacijos apie herbą turinčią kilmingą šeimą. Labai svarbu pažymėti, kad pavardė, esanti prie herbo nereiškia priklausymo bajorų luomui ir nėra jokiu bajoriškos kilmės įrodymu. Lenkiškas pavardes labai dažnai turėjo šeimos, atstovavusios įvairius buvusios Abiejų Tautų Respublikos luomus, pvz.: Mickevičiai (Mickievvicz), kilę iš Lydos ar Naugarduko apskričių, priklausė bajorų luomui, tačiau tie patys Mickevičiai, kilę iš Vilniaus apskrities, bajorais nebuvo. Panašiai yra ir su kitomis populiariomis pavardėmis. Bajorų kilmės įrodymu yra dokumentai: įvairių įstaigų išduoti bajorų kilmės dokumentai, pvz.: legitimacijos aktai, karaliaus ir seimo suteikimai-privilegijos, teismų ir žemių aktai, išrašai iš Karūnos ir Lietuvos Metrikos, bažnyčių metrikos ir kiti teisiniai dokumentai. Taigi, asmuo, kurio pavardė yra herbų aprašyme, ne visada yra bajorų kilmės ir atvirkščiai, asmuo, kurio pavardės šiame aprašyme nėra - gali būti bajorų luomo atstovu. Taip yra dėl to, kad herbų aprašymai buvo renkami iš ne visada patikimų šaltinių, o kurie šaltiniai dabar yra sunaikinti ir jų patikrinti jau nebeįmanoma. Tačiau dar yra XLX amžiaus parapijų krikšto, santuokos, mirties metrikų knygos. Tai duoda galimybę atkurti bajoriškų šeimų Vilniaus krašte genealogiją.

„Nenaudėliai" (Šubravcai) šaipydavosi iš bajorų luomo ydų ir jie dažnai buvo teisūs. Tačiau atminkime, kad tuo pačiu jie ragino imti pavyzdį iš protėvių dorybių ir tų gerų darbų, kurie yra verti, kad palikuoniai juos perimtų. Tam, kad galėtumėme sekti jų pėdomis, visų pirma mes turime juos pažinti. Pažinimo kelias - genealogijos atkūrimas.