|
SANTUOKINIS AMŽIUS SVARBI IR NEKINTANTI
SANTUOKOS SUDARYMO SĄLYGA
Lektorė Inga Kudinavičiūtė-Michailovienė
Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Civilinės ir komercinės teisės katedra
Ateities g. 20, 2057 Vilnius
Pateikta 2004 m. vasario d.
Parengta spausdinti
Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Civilinio proceso katedros dr. Virgilijus Valančius ir šio fakulteto Civilinės ir komercinės teisės katedros docentas dr. Antanas Rudzinskas
SANTRAUKA
Santuokos sudarymo sąlygas, kurių svarbiausia ir nekintanti yra santuokinis amžius, nustato valstybė, pripažįstanti tik jos pačios registruotą santuoką ir jos pačios pripažintą santuokos registraciją.
Santuokinis amžius, kaip visuotinai žinomas juridinis faktas, Lietuvoje įvairiose visuomenės ir valstybės raidos stadijose buvo nustatomas tiek kitų valstybių teisės aktais, galiojusiais Lietuvoje, tiek pačios valstybės priimtais teisės aktai, ir atskiromis teisės normomis. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, įsigaliojusiame nuo 2001 metų liepos 1 dienos, nustatytas santuokinis amžius interpretuotinas dvejopai: teigiamai - vertinant nustatytą santuokinį amžių, sutampantį su asmens pilnametyste, ir neigiamai vertinant leidimą sudaryti santuoką bet kokio amžiaus vaikams. Civilinio kodekso normos, leidžiančios bet kokio amžiaus vaikams sudaryti santuoką, pažeidžia konstitucinę nuostatą, garantuojančią teisę į vaikystę ir jos apsaugą, Vaiko teisių konvencijos, kitų tarptautinės teisės aktų ir paties Civilinio kodekso normas, konkretizuojančias vaikų teises.
Siekiant suformuluoti teisingas išvadas ir pateikti pagrįstus siūlymus patobulinti Civilinio kodekso normas, nustatančias santuokinį amžių, straipsnyje analizuojama ne tik Lietuvoje galiojantieji, bet ir galiojusieji teisės aktai, reglamentavusieji ir reglamentuojantys santuokinį amžių, tarptautinės teisės normos, o taip pat užsienio valstybių teisės normos, nustatančios santuokinį amžių; diskutuojama su kitais autoriais, pasisakančiais aktualiais klausimais visiems susituokiantiems asmenims.
Straipsnyje pateikiami konkretūs pasiūlymai dėl Civilinio kodekso normų, nustatančių santuokinį amžių, pakeitimo: 1) palikti nuostatą, nustatančią santuokinį amžių, sutampantį su pilnametyste, 2) nepilnamečio emancipaciją prilyginti santuokiniam amžiui, 3) atsisakyti nuostatų, leidžiančių vaikams sudaryti santuokas, nes jos prieštarauja santuokos tikslams ir uždaviniams, pažeidžia vaikų teises, nustatytas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme, Vaiko teisių konvencijoje ir kituose tarptautinės teisės aktuose.
Teisės aktai, reglamentavusieji ir reglamentuojantys santuokinį amžių Lietuvoje
Lietuvoje, paskelbus 1918 metais valstybės nepriklausomybę, santuokinį amžių nustatė Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo I dalis (galiojusi pagrindinėje Lietuvos teritorijos dalyje) [1], Užnemunėje 1836 metų Santuokos įstatymas [2], Klaipėdos krašte Vokietijos imperijos civilinis kodeksas [3].
Rusijai okupavus Lietuvą, nuo 1940 m. gruodžio 1 d. Lietuvoje įsigaliojo RTFSR santuokos, šeimos ir globos įstatymų kodeksas [4], TSR sąjungos ir sąjunginių respublikų santuokos ir šeimos įstatymų pagrindai [5], galiojo nuo 1968 m. spalio 1 d., o nuo 1970 m. sausio 1 d. Lietuvos TSR santuokos ir šeimos kodeksas [6]. Lietuvos Respublikos įstatymas Dėl Lietuvos Respublikos laikinojo pagrindinio įstatymo 1990 m. kovo 11 d. nustatė, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje galioję įstatymai, kiti teisės aktai ar jų dalys, galioja tiek, kiek neprieštarauja Lietuvos Respublikos laikinajam Pagrindiniam įstatymui. Remiantis šiuo įstatymu Lietuvos TSR santuokos ir šeimos kodeksas, palikus visą sovietinės okupacijos metų santuokos ir šeimos santykių reguliavimo terminologiją bei valdymo institucijų pavadinimus, klaidingai buvo pavadintas Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodeksu [7]. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas [8] reguliuojantis santuokinį amžių, įsigaliojo nuo 2001 metų liepos 1d.
Santuokinis amžius, nustatytas teisės aktų, galiojusių Lietuvoje
Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo I dalis [1] (toliau Civiliniai įstatymai) santuokos sudarymo sąlygas nustatė pagal susituokiančiųjų asmenų tikybą: stačiatikių, krikščionių nestačiatikų tarpusavio ir su stačiatikiais, sentikių, nekrikščionių savitarpio ir nekrikščionių su krikščionimis. Šių įstatymų nustatyta pilnametystė buvo 21 metai, tai yra, kada atsirasdavo Teisė visai savarankiškai rikiuoti turtą ir laisvė įsipareigoti (221str.), o minimalus santuokinis amžius: vyrams 18 metų, moterims 16 metų. Tad pilnametystė ir santuokinis amžius pagal nagrinėjamus įstatymus nesutapo, todėl tikslinga aptarti normas, reguliuojančias nepilnametystę. Civiliniai įstatymai nepilnametystę skirstė į tris amžiaus grupes: 1) nuo gimimo iki keturiolikos metų, 2) nuo keturiolikos iki septyniolikos metų, 3) nuo septyniolikos iki dvidešimt vienerių metų (213str.). Pirmųjų dviejų amžiaus tarpų (nuo gimimo iki septyniolikos) vaikai buvo vadinami mažamečiais, o nuo septyniolikos iki dvidešimt vienerių metų nepilnamečiais. Mažametis negalėjo pats savo turto valdyti, tvarkyti bei juo disponuoti (217str.). Nepilnametis galėjo tvarkyti savo turtą, tačiau skolintis, duoti rašytinius pasižadėjimus, daryti kokios nors rūšies aktus bei sandorius, tvarkyti esančius apyvartoje kapitalus arba gauti juos iš kredito įstaigų galėjo tik sutikus ir pasirašius jo rūpintojams (220str.). Jeigu nepilnametis įsipareigodavo raštu arba padarydavo kokį nors aktą be rūpintojo sutikimo, tai tokie įsipareigojimai ir aktai neturėjo juridinės galios (222str.). Kaip minėjome pagal Civilinius įstatymus santuokinis amžius nesutapo su vyrų ir moterų pilnametyste, todėl iki 21 metų sudarę santuoką vyrai ir moterys buvo laikomi ribotai veiksniais ir buvo tėvų ar teismo paskirtų asmenų globojamais. Įstatymų leidėjas, nustatydamas santuokinį amžių, nesutampantį su civiline pilnametyste, pasirūpino, kad mažamečių ir nepilnamečių teisės ir interesai nebūtų pažeidžiami. Tačiau ir esant tokiai padėčiai, J.Sideravičiaus teiginys, kad psichiškai sveikų ir sulaukusių santuokinės pilnametystės asmenų santuokiniam veiksnumui įgyvendinti galėjo būti esminių kliūčių, susijusių su artimųjų arba globėjų asmeniniais interesais yra teisingas, nes jis pagrįstai manė, kad teisiniu požiūriu yra idealu, kai santuokinis veiksnumas sutampa su civiliniu veiksnumu, nes tik visiškas civilinis veiksnumas sutuoktiniams suteikia galimybę optimaliausiai tenkinti šeimos bei asmeninius poreikius[9, p.48]. Visų krikščionių tikybos žmonėms Lietuvoje buvo leidžiama laisvai tuoktis tarpusavyje jų bažnyčių taisyklėmis ir apeigomis, nereikalaujant civilinės vyriausybės leidimo, bet laikantis toms tikyboms nustatytų reikalavimų. Santuokos sudarymo sąlygos buvo formuluojamos draudimo forma. Stačiatikiams vyrams ne tik buvo draudžiama tuoktis, nesulaukus aštuoniolikos metų, o moterims šešiolikos metų, bet taip pat buvo draudžiama tuoktis asmeniui, sulaukusiam aštuoniasdešimt metų. Vyskupams buvo suteikta teisė leisti sudaryti santuoką, jeigu vyrui arba moteriai trūkdavo ne daugiau kaip šešių mėnesių iki įstatymo nustatyto santuokinio amžiaus. Sentikių santuokos, įrašius jas į metrikų knygas, įgaudavo teisėtos santuokos galią ir padarinius. Buvo draudžiamos ir neįrašomos į metrikų knygas tokios sentikių santuokos, kurios buvo Civilinių įstatymų 3str. (draudžiama tuoktis vyrams, nesulaukusiems aštuoniolika metų, moterims šešiolika metų), 4str. (draudžiama tuoktis asmenims, sulaukusiems aštuoniasdešimt metų), uždraustos. Santuoka, įrašyta į metrikų knygas, galėjo būti panaikinta tik teismo ir tik atvejais, nustatytais Civilinių įstatymų 45 straipsnyje: 1) jeigu bus įrodyta, kad sutuoktinis neištikimas (svetimauja) arba nepajėgus lytiškai gyventi santuokinio gyvenimo; 2) antrajam sutuoktiniui nežinia kur esant. Nesilaikymas nustatytų taisyklių įrašant santuoką į metrikų knygas užtraukdavo kaltiems asmenims įstatymų nustatytą atsakomybę, bet tai nenaikindavo pačios santuokos. Nekrikščioniams buvo leidžiama tuoktis pagal jų teisės aktus ar papročius, tačiau ir jiems buvo draudžiama tuoktis nesulaukus Civilinių įstatymų 3str. nustatyto santuokinio amžiaus: tiek mahometonams, tiek žydams, kurie buvo Lietuvos valstybės piliečiai. Šias nuostatas S.Vansevičius yra išdėstęs savo straipsnyje Šeimos santykių teisinis reguliavimas pagal Lietuvoje galiojusius Rusijos imperijos civilinius įstatymus [10], tačiau jų nekomentavo ir nevertino.
Vokietijos imperijos civilinis kodeksas[3] draudė susituokti vyrui, nesulaukusiam dvidešimt vienerių metų, o moteriai šešiolikos metų amžiaus. Moteriai galėjo būti leista nesilaikyti santuokinio amžiaus, tačiau nebuvo nustatytos aplinkybės, kurioms esant tai galėjo būti padaryta, ir minimalus amžius, kuriam suėjus moteriai galėjo būti leidžiama susituokti. Taigi vyrui nustatytas santuokinis amžius sutapo su pilnametyste, nes šio kodekso 2§ nustatė, kad pilnamečiu tampama, sulaukus dvidešimt vienerių metų, tačiau moters santuokinis amžius nesutapo su pilnametyste. Įstatymų leidėjas, nustatydamas moteriai santuokinį amžių, nesutampantį su pilnametyste, ir net leisdamas jo nesilaikyti, vis dėlto pasirūpino, kad šeimoje bent vienas iš sutuoktinių būtų pilnametis.
Teisėtieji vaikai (gimę asmenims esant santuokoje, jeigu žmona jį pradėjo iki santuokos arba būdama santuokoje ir vyras turėjo santuokinių santykių su žmona vaiko pradėjimo metu) [3, p.318], nesulaukę 21 metų amžiaus turėjo gauti tėvo leidimą susituokti, o neteisėtieji vaikai (jeigu iš aplinkybių buvo matyti, kad žmona negalėjo pradėti vaiką nuo vyro, tad vaikas buvo laikomas neteisėtu. Pradėjimo metu buvo laikomas laikotarpis nuo šimtas aštuoniasdešimtosios iki trys šimtai antrosios dienos prieš vaiko gimimą, įskaitant šimtas aštuoniasdešimtąją, tiek ir trys šimtai antrąją dieną) [3, p. 318-319] motinos leidimą. Jeigu tėvas būdavo miręs arba jeigu jis neturėjo tėviškosios valdžios teisių, tai tokį leidimą turėjo teisę duoti motina. Įteisintieji vaikai (susituokus tėvui su motina, pačių sutuoktuvių galia neteisėtiems vaikams buvo suteikiamos teisėtų vaikų teisinė būklė) [3, p.342] neturėjo gauti motinos leidimo ir net tada, jeigu tėvas būdavo miręs. Tėvo arba motinos mirčiai buvo prilyginami atvejai, kada jie būdavo netekę galimumo pareikšti savo sutikimą arba buvo nežinia kur esantys. Tėvų leidimas negalėjo būti duodamas per atstovą. Ši nuostata buvo taikoma net ir tuo atveju, jeigu tėvo arba motinos veiksnumas būdavo apribotas. Tėvams atsisakius duoti leidimą susituokti, vaikai turėjo teisę dėl tokio leidimo kreiptis į globos teismą, kuris priimdavo nutarimą dėl leidimo, jeigu tėvai jo neduodavo dėl nesvarbios priežasties. Asmuo, kurio veiksnumas buvo apribotas, galėjo gauti leidimą susituokti iš savo teisėto atstovo. Jeigu teisėtas atstovas buvo globėjas, tai, jam nedavus sutikimo susituokti, globojamasis turėjo teisę prašyti globos teismo priimti nutarimą dėl leidimo susituokti. Globos teismas galėjo duoti tokį leidimą, jeigu leidimas susituokti atitiko globojamojo interesus. Įvaikiams leidimą susituokti duodavo įtėviai. Jiems buvo taikomos teisėtiems vaikams skirtos nuostatos dėl tėvų sutikimo susituokti. Tikrųjų tėvų teisė duoti sutikimą susituokti nebuvo atnaujinama tuo atveju, jeigu pasibaigdavo teisiniai santykiai dėl įvaikinimo. Įstatymų leidėjas, nustatydamas, kad vaikai, nesulaukę 21 metų, turėjo gauti tėvų arba globėjų sutikimą sudaryti santuoką, pabrėžė, kad jų valia yra svarbi, nes ir, sudarius vaikams santuoką, tėvų valdžia ir globėjų teisės ir pareigos nebuvo panaikinamos (1773§ ir 1882§).
Santuokos įstatyme (1836 m.) [2] buvo nustatyta santuokos sąvoka: Rymo katalikų asmenų santuoka yra sąjunga, kuri pasibaigia vieno iš sutuoktinių mirtimi.
Santuoka galėjo būti sudaryta tik pagal bažnyčios taisykles ir apeigas. Įstatyme buvo aiškiai apibrėžti santuokos reikalavimai: 1) turėjo būti laikomasi pagrindinių sąlygų ; 2) neturėjo būti kliūčių, kurioms esant santuoka būtų nutraukiama; 3) sudarant santuoką būtų laikomasi apeigų. Sudarant santuoką nesilaikymas įstatymo reikalavimų kai kuriais atvejais darė ją negaliojančia, o kitais atvejais juos pažeidusiems asmenims buvo taikomos nuobaudos, o santuoka likdavo galiojančia. Santuokos negaliojimo atvejus nustatė kanonų teisė, o tokios bylos priklausė dvasininkų valdžiai.
Pagrindinės santuokos sudarymo sąlygos buvo: 1) įstatymo nustatytas amžius; 2) santuoką sudarančių asmenų savitarpio sutikimas; 3) tėvų arba globėjų leidimas, o kariškiams jų viršininkų leidimas; 4) susituokiančiųjų fizinė galimybė gyventi santuokinį gyvenimą. Buvo draudžiama asmenims, neturintiems dvidešimt vienerių metų, sudaryti santuoką neturint tėvo leidimo. Jeigu jo nebūdavo arba jis buvo nežinia kur esantis, tai be motinos leidimo. Jeigu ir jos nebūdavo tai be globėjo leidimo. Jeigu neturėdami dvidešimt vienerių metų asmenys neturėdavo nei tėvo, nei motinos, nei globėjo, tai buvo draudžiama buvo sudaryti santuoką be globos vadovybės leidimo. Globėjas ar globos vadovai galėjo neleisti susituokti nepilnamečiui šiais atvejais: 1) kada asmuo, norintis susituokti su nepilnamečiu, buvo palaido gyvenimo, sirgo užkrečiama liga arba buvo baustas baudžiamąja ar pataisos bausme; 2) jeigu norinčiųjų susituokti buvo didelis amžiaus arba auklėjimo būdo skirtumas. Jeigu vaikai, nesulaukę dvidešimt vienerių metų, susituokdavo, tai tėvai turėjo teisę ½ sumažinti jų paveldėjimą pagal įstatymą. Šia teise jie negalėjo pasinaudoti, jeigu pareikšdavo savo sutikimą dėl santuokos po jos sudarymo. Santuokos įstatymas draudė susituokti vyrams anksčiau negu jie sulauks 18 metų amžiaus, o moterims 16 metų amžiaus. Asmenims, pažeidusiems šį draudimą, o taip pat tėvams ir globėjams, leidusiems padaryti tokį pažeidimą, buvo skiriamos piniginės baudos. Šventikas, sutuokęs nepilnametį asmenį be tėvo, motinos, globėjo ar globos vadovybės leidimo, buvo baudžiamas pinigine bauda ir bažnyčios vadovybės draudimine nuobauda. Santuoka buvo laikoma negaliojančia, jeigu ją sudarant susituokiančiajam nebuvo keturiolika metų, o susituokiančiajai dvylika metų amžiaus.
Taigi nagrinėjamajame teisės akte nustatytas santuokinis amžius (vyrams 18 metų, moterims 16 metų) nesutapo su pilnametyste (21 metai), todėl įstatymų leidėjas nustatė, kad vaikai, sudarydami santuoką, turėjo gauti tėvo (motinos), globėjo (globos vadovybės) leidimą, nes vaikams, sudarius santuoką, tėvų valdžia (globa) nepasibaigdavo. Be to, įstatymų leidėjas nustatė pinigines baudas asmenims, pažeidusiems šį draudimą, tėvams arba globėjams, leidusiems padaryti tokį pažeidimą, o šventikai, sutuokę santuokinio amžiaus nesulaukusius asmenis buvo baudžiami ne tik pinigine bauda, bet ir bažnyčios vadovybės drausmine nuobauda. Tad įstatymų leidėjas rūpinosi, kad santuoka būtų sudaryta tik asmenų, sulaukusių santuokinio amžiaus, o jeigu santuoką sudarydavo asmenys, nesulaukę santuokinio amžiaus, tai jų nepalikdavo iki pilnametystės be tėvų valdžios ar globos.
Lietuvos teritorijoje, prasidėjus Rusijos okupacijai, nuo 1940 m. lapkričio 18 d., laikinai, iki bus išleisti visasąjunginiai kodeksai [11, str.39], galiojo RTFSR santuokos, šeimos ir globos įstatymų kodeksas (toliau Kodeksas), kurio galiojimo laikotarpiu, sutuoktinių teises ir prievoles sukurdavo tik santuoka, įregistruota civilinės būklės aktų įrašų organuose. Dokumentai, liudijantys santuokos sudarymo religinėmis apeigomis faktą, neturėjo jokios juridinės reikšmės. Santuokos, sudarytos religinėmis apeigomis iki civilinės būklės aktų įrašų organų sudarymo Lietuvoje, buvo prilyginamos Kodekso nustatyta tvarka įregistruotoms santuokoms. Asmenys, kurie iki 1944 m. liepos 8d. faktiškai gyveno santuokiniuose santykiuose, galėjo tuos santykius įforminti santuokos įregistravimu, nurodydami faktinio bendrojo gyvenimo laiką. Nuo to laiko jiems atsirasdavo kodekse sutuoktiniams nustatytos teisės ir prievolės.
Kodekse[4, 5str.] buvo nustatytas aštuoniolikos metų santuokinis amžius. Miestų ir rajonų tarybų preziudimai išimtiniais atvejais pagal atskirus prašymus moterims galėjo sumažinti santuokinį amžių, bet ne daugiau kaip vieneriais metais. Santuoka buvo laikoma negaliojančia, jeigu ją registruojant nebuvo suėjęs santuokinis amžius arba jis nebuvo sumažintas. RTFSR santuokos, šeimos ir globos įstatymų kodeksas Lietuvoje galiojo iki 1968 m. spalio 1d., kai įsigaliojo TSR sąjungos ir sąjunginių respublikų santuokos ir šeimos įstatymų pagrindai[5], pagal kuriuos santuoka privalėjo būti sudaryta valstybiniuose civilinės metrikacijos organuose ir tik iš tokios santuokos atsirasdavo sutuoktinių teisės ir pareigos. Pagrinduose buvo nustatytas 18 metų santuokinis amžius. Juose taip pat buvo numatyta teisė sąjunginei respublikai savo įstatymais sumažinti santuokinį amžių, bet ne daugiau kaip dvejais metais[5, 10str.2d.]. Santuoka, sudaryta susituokiantiems nesuėjus santuokiniam amžiui, galėjo būti pripažinta negaliojančia teismine tvarka[5, 15str.1d.].
Lietuvos TSR santuokos ir šeimos kodeksas[6], įsigaliojęs nuo 1970 m. sausio 1d., nustatė, kad santuoka registruojama civilinės metrikacijos organuose. Santuokai sudaryti buvo būtina, kad abiems susituokiantiesiems būtų suėjęs santuokinis amžius 18 metų (16str.). Išimtiniais atvejais rajono, miesto, miesto rajono (kur yra civilinės metrikacijos skyrius) Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu galėjo būti leidžiama tuoktis asmenims, kuriems yra suėję septyniolika metų amžiaus (Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo 1980 m. lapkričio 24 d. įsako redakcija). Tokia išimtinė tvarka buvo pakeista Lietuvos respublikos Aukščiausios Tarybos Prezidiumo 1989 m. birželio 21 d. įsaku Nr.XI-3023. Jame buvo nustatyta, kad išimtiniais atvejais rajono, miesto, miesto rajono (kur yra civilinės metrikacijos skyrius) Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu galėjo būti leista tuoktis asmenims, nesulaukusiems santuokinio amžiaus. Tad šiuo įsaku buvo panaikinta anksčiau galiojusi nuostata, kad santuokinis amžius galėjo būti sumažintas tik vieneriais metais ir nebuvo nustatyta sumažintas santuokinis amžius, tai yra šiuo įsaku buvo sudaryta neribota galimybė pažeidinėti vaikų teises. Santuoka, sudaryta asmens, kuriam nebuvo suėjęs santuokinis amžius, galėjo būti pripažinta negaliojančia teismine tvarka (42-43str.). Reikalauti pripažinti santuoką negaliojančia šiuo pagrindu, turėjo teisę sutuoktinio, kuriam nesuėjęs santuokinis amžius, tėvai arba rūpintojas(globėjas), taip pat globos ir rūpybos organai bei prokuroras. Visais atvejais turėjo būti įtraukiamas dalyvauti byloje globos ir rūpybos organas. Jeigu iki bylos išsprendimo nepilnamečiui sutuoktiniui sueidavo santuokinis amžius, santuoka galėjo būti pripažinta negaliojančia tik jo reikalavimu. Santuoka, sudaryta asmens, kuriam nebuvo suėjęs santuokinis amžius, negalėjo būti pripažįstama negaliojančia, jeigu toks pripažinimas prieštaraudavo jo interesams (44str.).
P.V.Rasimavičius[12], rašydamas apie vieną iš santuokos sudarymo sąlygų santuokinį amžių, analizuoja Pagrindų, Lietuvos TSR santuokos ir šeimos kodekso ir kitų sąjunginių respublikų santuokos ir šeimos kodeksų normas, nustatančias 18 metų santuokinį amžių, išskyrus Ukrainos ir Uzbekijos valstybes, nustatančias moterims 17 metų, o vyrams 18 metų santuokinį amžių. Rašydamas apie Pagrindų leistą santuokinio amžiaus sumažinimą ne daugiau kaip dvejais metais, pažymi, kad Lietuva, Baltarusija, Azerbaidžianas, Gruzija, Ukraina, Tadžikija, Turkmėnija nustatė, kad tiek vyrams, tiek moterims santuokinis amžius gali būti sumažintas tik vieneriais metais; Armėnijos, Moldavijos, Latvijos, Kazachijos, Kirgizijos ir Estijos valstybėse santuokinį amžių galima sumažinti vieneriais metais tik moterims; Rusijos tiek vyrų, tiek moterų santuokinis amžius galėjo būti sumažintas dvejais metais. Tik Uzbekijos valstybė nenustatė santuokinio amžiaus sumažinimo [12, p.67]. Pateiktos nuostatos autoriaus nebuvo vertinamos.
Lietuvos TSR santuokos ir šeimos kodekse nustatytas santuokinis amžius sutapo su asmenų pilnametyste, nes pilnametis asmuo visiškai supranta savo veiksmus ir poelgius, pavyzdžiui, moteris gali be žalos savo ir savo vaiko sveikatai, išnešioti ir pagimdyti pilnavertį vaiką, turėti vidurinį išsilavinimą, įsigyti specialybę ir pan., tai yra pilnametis žmogus jau yra pasiekęs psichofizinę ir socialinę brandą. Nagrinėjamame teisės akte esančios išlygos dėl santuokinio amžiaus vertintinos neigiamai, nes nepilnametis, sudaręs santuoką, nebuvo apsaugotas nuo jo teisių pažeidimo. Jas galėjo pažeisti tiek pilnametis sutuoktinis, tiek tretieji asmenys.
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, įsigaliojęs 2001 m. liepos 1 d.[13], nustatė, kad fizinio asmens galėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir susikurti civilines pareigas (civilinis veiksnumas) atsiranda visiškai, kai asmuo sulaukia pilnametystės, tai yra, kai jam sueina aštuoniolika metų (2.5str.1d.). Tad šiuo kodeksu buvo nustatyta, kad pilnametystė tiek moteriai, tiek vyrui yra nustatyta vienoda aštuoniolika metų. Šiai nuostatai Kodeksas numatė išlygą pilnametystei prilyginamą amžių nepilnamečių susituokusiųjų amžių. Jame nustatyta, kad tais atvejais, kai įstatymai leidžia fiziniam asmeniui sudaryti santuoką anksčiau nei sueis aštuoniolika metų, asmuo, kuriam nėra suėjęs šis amžius, įgyja visišką civilinį veiksnumą nuo santuokos sudarymo momento, jeigu vėliau ši santuoka nutraukiama ar pripažįstama dėl priežasčių, nesusijusių su santuokiniu amžiumi, nepilnametis įgyto visiško veiksnumo nenustoja (2.5str.2d.). Šioje 2.5str.2d. nėra tiksliai nurodyta, kokie įstatymai leidžia (ar galėtų leisti) fiziniam asmeniui sudaryti santuoką anksčiau nei sueis aštuoniolika metų, tačiau tai nustato Civilinio kodekso 3.14str. Jame nustatyta, kad santuoką leidžiama sudaryti asmenims, kurie santuokos sudarymo dieną yra aštuoniolikos metų. Tai turėtų būti suprasta, kad įstatymų leidėjo nustatytas santuokinis amžius yra 18 metų. Tačiau tokį supratimą paneigia 3.14str.2d., kuria remiantis santuokinis amžius gali būti sumažintas trejais metais, tai yra norinčio tuoktis asmens prašymu teismas gali leisti susituokti nepilnamečiui, turinčiam penkiolika metų. Tačiau ir penkiolika metų nėra riba sudaryti santuoką, nes pagal to paties straipsnio 3 dalį teismas gali leisti susituokti asmeniui (tiksliau būtų nėščiam vaikui), nesulaukusiam penkiolikos metų. Tad įstatymų leidėjas 3.14str. nėra tiksliai nustatęs minimalaus santuokinio amžiaus, o pagal jame esančias nuostatas galima daryti išvadą, kad leidžiama sudaryti santuoką visiems vaikams, nesulaukusiems pilnametystės. Tokia nuostata prieštarauja ne tik santuokinio amžiaus nustatymo tikslams ir uždaviniams santuokinis amžius turi atitikti asmens fizinę ir psichinę brandą, garantuoti palikuonių sveikatą, o taip pat neprieštarauti vaikų teisių apsaugos nuostatoms, esančioms Lietuvos Respublikos Konstitucijoje [14]: 38str.6d., nustatančiai, kad tėvų teisė ir pareiga vaikus išlaikyti iki pilnametystės; 38str.2d. kad valstybė saugo ir globoja vaikystę; 39str.3d. kad nepilnamečius vaikus gina įstatymas; Vaikų teisių konvencijos[15] 1str., įtvirtinančiam, kad vaiku laikomas kiekvienas žmogus, neturintis 18 metų, jei jo pilnametystė nepripažinta anksčiau. Nepilnamečiai vaikai teismo tvarka gali būti pripažinti visiškai veiksniais (emancipuotais), tai yra jiems leista savarankiškai įgyvendinti visas civilines teises ar vykdyti pareigas tik sulaukus šešiolika metų. Dėl nepilnamečio pripažinimo veiksniu į teismą su pareiškimu turi teisę kreiptis jo tėvai, globos(rūpybos) institucijos, jo rūpintojas ar pats nepilnametis. Jeigu į teismą kreipiasi ne pats nepilnametis, tai visais atvejais reikalingas jo sutikimas. Tad įstatymo leidėjo valia leisti sumažinti santuokinį amžių vaikui, nesulaukusiam 15 metų, vertintina ne tik kaip minėtų Konstitucijos, Vaiko teisių konvencijos straipsnių pažeidimu, bet ir Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo[16] II skyriaus Pagrindinės vaiko teisės ir laisvės nuostatų pažeidimu. Šiomis nuostatomis įstatymo leidėjas ne tik pažeidžia minėtus teisės aktus, bet taip pat pažeidžia vaikų konstitucinę teisę į vaikystę pagrindinį žmogaus raidos laikotarpį. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad daugelis tarptautinio pobūdžio teisės aktų pabrėžia santuokinio amžiaus kaip santuokos sudarymo sąlygos svarbą, t.y.: Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos [17] 12 straipsnis nustato, kad vyrai ir moterys, sulaukę santuokinio amžiaus, turi teisę tuoktis ir sukurti šeimą pagal šią teisę reguliuojančius valstybės vidaus įstatymus; Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos [18] 16 straipsnyje skelbiama, kad vyrai ir moterys, pasiekę brandos amžių, turi teisę be jokių apribojimų dėl rasės, tautybės ar religijos sudaryti santuoką ir sukurti šeimą; Konvencijos Dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims [19], kurios 16 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad vaiko sužadėtuvės ir santuoka neturi juridinės galios, ir imamasi visų reikiamų priemonių, įskaitant teisines, siekiant nustatyti minimalų santuokinį amžių..., Konvencijos Dėl leidimo tuoktis, minimalaus santuokinio amžiaus ir santuokų registracijos [20] 2 straipsnis, numatantis, kad Valstybės Konvencijos narės turi įstatymiškai nustatyti minimalų santuokinį amžių. Taigi manytume, kad nesant minimalaus santuokinio amžiaus reglamentacijos Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, praktikoje tokių santuokų skaičius didės, nepaisant to, kad skirtingai nei pagal galiojusį Santuokos ir šeimos kodeksą, santuokinio amžiaus sumažinimo klausimas sprendžiamas ne administracine [7, str.16], bet teismine tvarka (pavyzdžiui, Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje įregistruota: 2000 m.- 24; 2001 -18; 2002 13; 2003 15 santuokų, kuriose vienas ar abu asmenys yra nepilnamečiai).
Šeimos teisės teoretikai santuokinio amžiaus nustatymą teisės aktais sieja ne tik su socialine, psichine, bet ir su fizine branda, kuri pasiekiama sulaukus pilnametystės, bet mini socialinės higienos bei teisinės tvarkos motyvus, būtinumą pasiekti brandžią valią ir supratimą, būtinus atlikti visus teisinius veiksmus. Nepilnamečio asmens fizinė, moralinė, dvasinė branda panaikina tėvų teises nepilnamečiui ir kartu suteikia jam teisę gyventi veiksnaus asmens gyvenimą. Moters fiziologinė branda motinystei taip pat yra neantraeilis faktorius, lemiantis jos ir jos vaikų sveikatą. Ankstyva motinystė reali grėsmė jos ir jos vaiko sveikatai. Paminėtina, kad jau Lietuvos Statutuose [21, p.41-42] santuokinis amžius buvo viena esminių santuokos sudarymo sąlygų. Nustatant santuokinį amžių moteriai buvo atsižvelgiama į galimybę atlikti motinystės funkciją, t.y. čia buvo svarbu gebėjimas pratęsti giminę (fizinis ir lytinis subrendimas). Toks amžius laikomas ir moters pilnametystės amžiumi. Vyro santuokinį amžių lėmė du kriterijai: fizinė- lytinė ir protinė branda. Taigi pabrėžiama, kad valstybė nustatydama santuokinį amžių, sutampantį su pilnametyste, išreiškia rūpestį, kad sukurta šeima būtų fiziškai ir psichiškai brandi. Santuokinis amžius dažnai tyrinėjamas siejant jį ir su šeimos planavimu. Analizuojant gautus rezultatus, prieinama prie išvados, kad santuokinio amžiaus padidinimas neturi žymaus poveikio gimstamumo koeficientui, o susituokiantys asmenys turi geresnį išsilavinimą, gali pilnavertiškiau atlikti šeimos pareigas, moteris tampa brandžia, pasirinkdama partnerį ir rūpinantis šeimos gerove.
Baudžiamosios teisės teoretikai [22, p. 223-226], analizuodami tam tikrų nusikaltimų sudėtis (pvz., išžaginimas(str.149), seksualinis prievartavimas [23, str.150] ir pan.), aiškina, kad lytinis santykiavimas su mažamete, neturinčia 14 metų, nors ir jai sutinkant, laikomas išžaginimu pasinaudojant bejėgiška būkle. Taigi asmenys, sulaukę aštuoniolikos metų, laikomi lytiškai subrendę, o nesulaukę keturiolikos metų lytiškai nesubrendę. Lytinis subrendimas suprantamas kaip žmogaus organizmo išsivystymas, kai jis be žalos sau gali atlikti seksualines funkcijas: lytiškai santykiauti, pastoti, gimdyti, auginti kūdikį.[22, p. 223-226] Asmenų nuo 14-18 metų lytinis subrendimas ar nesubrendimas nustatomas remiantis teismo medicinos ekspertų išvada. Atsižvelgus į tai, galima prieiti prie išvados, kad pilnametis asmuo, norėdamas sudaryti santuoką su jaunesniu kaip 14 metų amžiaus asmeniu, turėtų būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Praktikoje tokių atvejų yra ne vienas. Pvz., Vilkaviškio raj. Pilviškių k. nepilnametė V.Z. ir pilnametis asmuo ilgą laiką savanoriškai bendravo ir palaikė intymius santykius, V.Z. tapo nėščia. Jos partneris buvo nuteistas už mažametės išžaginimą. Todėl minimalios santuokinio amžiaus ribos nenustatymas ir leidimas sudaryti santuoką nepilnamečiams, tai yra vaikams, gali sukelti sunkias pasekmes ne tik jiems patiems, bet ir jų vaikams.
Saugant vaikų teises ir teisėtus interesus, Civilinio kodekso nuostatos dėl santuokinio amžiaus iš esmės keistinos. Valstybė turėtų aiškiai nustatyti, kad santuokinis amžius yra 18 metų, tai yra kada asmuo sulaukia tiek fizinės, tiek psichinės brandos, sugeba išsaugoti savo orumą ir individualybę. Vienintelis atvejis, vertintinas kaip išimtis, kai galėtų būti leista sudaryti santuoką, nesulaukus pilnametystės, tai nepilnamečio emancipacija, tai yra, kada jis, sulaukęs 16 metų, teismo pripažįstamas veiksniu. Visos kitos išimtys turėtų būti aiškinamos kaip vaiko teisių pažeidimas, tai yra nepagrįstas atėmimas teisės gauti iš tėvų išlaikymą iki pilnametystės (Konstitucijos 38str.6d.), teisės būti tėvų prižiūrimiems, rūpinimasis jų sveikata, turėti sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, būti rengimais savarankiškam gyvenimui visuomenėje (CK 3.155str.), o taip pat netekti atstovų pagal įstatymus (CK 3.157str., 3.272str.), teisės į laikinąją globą(rūpybą) (CK 3.253str.), nuolatinę globą(rūpybą) (3.256str.), globą(rūpybą) šeimoje (CK 3.259str.) Tokiu vaiko teisių pažeidimu laikytina ir CK 2.5str.2d., nustatanti, kad asmuo, kuriam nėra suėjęs santuokinis amžius (18 metų), ir kuriam įstatymai leidžia sudaryti santuoką net sulaukusiam mažiau negu 15 metų, įgyja visišką civilinį veiksnumą nuo santuokos sudarymo momento. Šiuo atveju nepilnametis paliekamas visiškoje trečiųjų asmenų ir kito sutuoktinio pilnamečio valdžioje ir net seksualinėje priklausomybėje, nors turėtų būti nustatyta jo globa(rūpyba), skiriama nepilnamečiui sutuoktiniui arba abiems nepilnamečiams sutuoktiniams. Jeigu valstybė nustato santuokinį amžių, tai jis turi sutapti su asmens pilnametyste, o nepilnamečio emancipacija būti siejama ne tik su civiliniu veiksnumu, bet ir su teise sudaryti santuoką. Palyginus mūsų Civilinio kodekso normas, reguliuojančias nepilnamečių emancipaciją, su Prancūzijos civilinio kodekso[24] analogiškomis normomis, galima tvirtinti, kad mūsų Civilinis kodeksas emancipaciją laiko tik nepilnamečių pripažinimą veiksniais, atskirai sureguliuodamas nepilnamečių visiško civilinio veiksnumo įgijimą ir nelaikydamas jo emancipacija Nepilnamečių visiško civilinio veiksnumo įgijimas sudarius santuoką, Civiliniame kodekse turėtų būti aiškiai apibrėžiamas kaip vienas iš nepilnamečių emancipacijos būdų.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.14 straipsnio komentare[25] yra ne tik teisingų teiginių, bet ir nepagrįstų netikslių išvadų, vertinant vieną ar kitą straipsnio dalies nuostatą. Komentuojant CK 3.14str.1d., teigiama, kad santuokinis amžius yra santuokinio, o ne civilinio veiksnumo išraiška, kad santuokinis amžius yra specialusis veiksnumas, tai yra valstybės nustatytas asmens veiksnumas sudaryti santuoką, ir kad emancipuotas nepilnametis neįgyja santuokinio veiksnumo, o, norėdamas sudaryti santuoką, turi kreiptis į teismą 3.14str.2d. nustatyta tvarka dėl santuokinio amžiaus sumažinimo. Pastarasis komentatoriaus teiginys būtų teisingas tik tuo atveju, jeigu šeimos teisė būtų savarankiška teisės šaka, o ne tapusi tik civilinės teisės reguliuojamais santykiais. Jeigu CK nustatytas santuokinis amžius sutapatintas su fizinių asmenų civiliniu veiksnumu (galėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir sukurti civilines pareigas), tai nepilnamečių pripažinimas veiksniais(emancipacija) leidimas savarankiškai įgyvendinti visas civilines teises ir vykdyti pareigas pagal analogiją turėtų automatiškai suponuoti teisę sudaryti santuoką be teismo leidimo, nes pilnametis asmuo, būdamas veiksnus turi teisę sudaryti santuoką, o emancipuotam nepilnamečiui teisė sudaryti santuoką neatimama.
Komentare nepagrįstai teigiama, kad įregistruojant labai seno (kokio amžiaus nenurodoma) asmens santuoką reikia ypač kruopščiai įsitikinti, ar jis supranta savo veiksmų prasmę ir sugeba juos valdyti. Tačiau ypač kruopščiai turėtų būti įvertintos visos aplinkybės registruojant kiekvieną, o ypač vaikų santuokas, kai atimamos visos jų teisės, o ne tik labai seno asmens, nes įstatymo leidėjas nedaro jokių išlygų dėl santuokos sudarymo sąlygų registruojant tiek vaikų santuokas, tiek vyresniojo ar net labai seno asmens.
Netiksliai komentuojama ir CK 3.14str.3d., nurodant, kad teismas nėštumo atveju gali leisti tuoktis ir asmeniui nesulaukusiam penkiolikos metų, kaip dėstoma 3 dalyje, bet ir, kai yra gimęs kūdikis, nors tokio atvejo įstatymų leidėjas nenumato. Pastarasis atvejis komentaro autoriaus negali būti vertinamas kažkaip kitaip, o tik kaip pasiūlymas papildyti komentuojamo CK 3.14str.3d. tekstu, pavyzdžiui, ar gimus kūdikiui, ar panašiai.
Taip pat netiksliu ir klaidinančiu komentaru laikytinas ir tekstas, kuriama teigiama, kad minėtais pagrindais galima sumažinti tiek moters, tiek vyro santuokinį amžių, nes nėščia gali būti tik moteris ir tik jai pagal CK 3.14str.3d. gali būti sumažintas santuokinis amžius. Komentare teisingai tvirtinama, kad minimalus amžius, nuo kurio teismas gali leisti sumažinti santuokinį amžių nėra numatytas, tačiau tekstas apie netoleruotiną leidimą sudaryti santuoką jaunesniam kaip 14 metų amžiaus asmeniui taip pat vertintinas kaip pasiūlymas užpildyti įstatymo leidėjo paliktą spragą ir nustatymą normos iš esmės prieštaraujančios ne tik vaikų interesams, bet ir jau aptartoms jų teisėms. Todėl, vertinant pateiktą CK 3.14str. komentarą, vertėtų atkreipti jį skaitančiojo ir pažodžiui taikančiojo dėmesį, kad kiekvieną jame esantį teiginį reikėtų labai kruopščiai patikrinti su analizuojama Civilinio kodekso norma, nes daugelis komentaro teiginių yra autoriaus(-ių) asmeninė nuomonė, kuri galėtų būti svarstoma siekiant, patobulinti vieną ar kitą komentuojamą Civilinio kodekso normą.
Nagrinėjant galiojančiame Civiliniame kodekse nustatytą santuokinį amžių, tikslinga susipažinti su Europos užsienio valstybių teisės aktų nuostatomis, reglamentuojančiomis santuokinį amžių ir ne tik išreiškiančiomis valstybės rūpestį apsaugoti nepilnamečių teises į vaikystę, bet ir atsakingą požiūrį į šeimą bei būsimų kartų sveikatą.
Italijos Civilinis kodeksas[26] nustato, kad nepilnamečiai negali sudaryti santuokos (84 str.). Tačiau tuo pačiu numato, kad minimalus santuokinis amžius - šešiolika metų, tai yra esant svarbioms priežastims, teismas įvertinęs psichinį-fizinį nepilnamečio subrendimą, išklausęs jo tėvų ar globėjų, gali leisti sudaryti santuoką asmeniui virš šešiolikos metų amžiaus. Jei vienas iš sutuoktinių yra nepilnametis, tai jam paskiriamas kuratorius pilnametis sutuoktinis. Tuo atveju, jei abu sutuoktiniai nepilnamečiai, tai globos teisėjas gali paskirti išimtinį kuratorių, t.y. vieną iš tėvų.
Latvijos Respublikos civilinis įstatymas [27, 32-33str.] nustato, kad draudžiama sudaryti santuoką asmenims, nesulaukusiems 18 metų amžiaus. Tačiau esant tėvų ar rūpintojų sutikimui, santuoka gali būti leista sudaryti asmeniui, sulaukusiam 16 metų tik su pilnamečiu. Jei tokio sutikimo tėvai(rūpintojai) neduoda dėl nesvarbios priežasties, tai leidimą gali duoti teismas pagal tėvų(rūpintojų) gyvenamąją vietą.
Prancūzijos CK [24, str.144] nustato santuokinį amžių vyrui 18 metų, moteriai - 15 metų. Nepilnamečiai negali sudaryti santuokos be tėvų sutikimo, o jei tėvai yra mirę ar negalintys išreikšti savo valios (neveiksnūs), tai be senelių sutikimo (148-150str.).Santuoka sudaryta be pastarųjų ar šeimos tarybos sutikimo gali būti pripažinta negaliojančia (182str.), o civilinės būklės aktus registruojantis pareigūnas, įregistravęs be tėvų ar senelių, ar šeimos tarybos sutikimo asmenų, kuriems nesukakęs aštuoniolikos metų amžius, santuoką, gali būti nubaustas pinigine bauda, neviršijančia 30 frankų (156, 192str.)
IŠVADOS
1. Santuokinį amžių Lietuvoje reglamentavo: nuo 1918 m. pagrindinėje Lietuvos dalyje - Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo I dalis, Užnemunėje 1836 metų santuokos įstatymas, Klaipėdos krašte Vokietijos imperijos civilinis kodeksas; nuo 1940 m. gruodžio 1 d. RTFSR santuokos, šeimos ir globos įstatymų kodeksas, nuo 1968 m. spalio 1 d. TSR sąjungos ir sąjunginių respublikų santuokos ir šeimos įstatymų pagrindai, nuo 1970 m. sausio 1 d. Lietuvos TSR santuokos ir šeimos kodeksas; nuo 1990 m. kovo 11 d. galiojo Lietuvos TSR santuokos ir šeimos kodeksas, pavadintas Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodeksu; nuo 2001 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas.
2. Pagal Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo I dalies nuostatas santuokinis amžius nesutapo su vyrų ir moterų pilnametyste (minimalus santuokinis amžius: vyrams 18 metų, moterims 16 metų), todėl iki 21 metų sudarę santuoką vyrai ir moterys buvo laikomi ribotai veiksniais ir buvo tėvų a teismo paskirtų asmenų globojamaisiais.
3. Vokietijos imperijos civilinis kodeksas draudė susituokti vyrui, nesulaukusiam dvidešimt vienerių metų (pilnamečiu tampama sulaukus 21 metų), o moteriai šešiolikos metų amžiaus. Moteriai galėjo būti leista nesilaikyti santuokinio amžiaus, tačiau nebuvo nustatytos aplinkybės, kurioms esant tai galėjo būti padaryta, ir minimalus amžius, kuriam suėjus, moteriai galėjo būti leidžiama ištekėti. Įstatymų leidėjas, nustatydamas moteriai santuokinį amžių, nesutampantį su pilnametyste, ir leisdamas jo nesilaikyti, pasirūpino, kad šeimoje bent vienas iš sutuoktinių būtų pilnametis.
4. Vokiečių imperijos civilinis kodeksas nustatė santuokinį amžių (vyrams 18 metų, moteriai 16 metų), kuris nesutapo su pilnametyste (21 metai). Vaikai, sudarydami santuoką nesulaukę 21 metų, turėjo gauti tėvo (motinos) , globėjo (globos vadovybės) leidimą, nes jiems sudarius santuoką, tėvų valdžia (globa) nepasibaigdavo. Jeigu jie tokio sutikimo neturėdavo, tai tėvai turėjo teisę ½ sumažinti jų paveldėjimą pagal įstatymą. Tėvai arba globėjai, leidusieji susituokti vaikams, nesulaukusiems santuokinio amžiaus, o šventikai, sutuokę tikus asmenis, buvo baudžiami pinigine bauda, o šventikai - dar ir bažnyčios vadovybės drausmine nuobauda.
5. RTFSR santuokos, šeimos ir globos įstatymų kodeksas nustatė 18 metų santuokinį amžių, kuris sutapo su pilnametyste. Miestų ir rajonų tarybų prezidiumai išimtiniais atvejais galėjo sumažinti moteriai santuokinį amžių vieneriais metais. Santuoka buvo laikoma negaliojančia, jeigu ją registruojant nebuvo suėjęs santuokinis amžius arba jis nebuvo sumažintas. Tad įstatymų leidėjas pasirūpino, kad bent vienas sutuoktinis būtų pilnametis ir be jokių išimčių numatė santuokos negaliojimo grėsmę, jeigu jų būdavo sudaryta nesulaukusių santuokinio amžiaus (jo nesumažinus) vaikų.
6. TSR sąjungos ir sąjunginių respublikų santuokos ir šeimos pagrindai Lietuvoje įsigaliojo nuo 1968 m. spalio 1 d. Jie nustatė 18 metų santuokinį amžių, kuris sutapo su pilnametyste. Pagrindai leido sąjunginei respublikai savo įstatymais sumažinti santuokinį amžių, bet ne daugiau kaip dvejais metais.
7. Lietuvos TSR santuokos ir šeimos kodeksas, įsigaliojęs nuo 1970 m. sausio 1 d., abiems susituokiantiesiems nustatė 18 metų santuokinį amžių, kuris sutapo su pilnametyste. Išimtiniais atvejais Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu buvo leidžiama tuoktis asmenims, sulaukusiems 17 metų amžiaus. 1989 m. birželio 21 d. Lietuvos Aukščiausiosios tarybos Prezidiumas pakeitė šią tvarką ir išimtiniais atvejais leido tuoktis asmenims nesulaukusiems santuokinio amžiaus, tai tuo pačiu buvo sudaryta galimybė pažeidinėti vaikų teises.
8. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, įsigaliojęs 2001 m. liepos 1d., nustatė 18 metų asmens pilnametystę, kuriai prilyginamas susituokusiųjų nepilnamečių amžius. Šis kodeksas leidžia sudaryti santuoką asmenims: 1) nesulaukusiems aštuoniolikos metų amžiaus, 2) trejais metais sumažinus santuokinį amžių, tai yra leisti susituokti asmenims, sulaukusiems 15 metų (teismo leidimu), 3) nenustačius amžiaus leisti susituokti nėščiam vaikui. Toks nekonkretus santuokinio amžiaus nustatymas antru ir trečiu atvejais prieštarauja santuokinio amžiaus nustatymo tikslams ir uždaviniams, vaikų teisių apsaugos nuostatoms, esančioms Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Vaiko teisių konvencijoje, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme, Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje bei kituose tarptautinės teisės aktuose. Siūloma keisti Civilinio kodekso nuostatas dėl santuokinio amžiaus: 1) palikti tik nuostatą, pagal kurią santuokinis amžius sutampa su pilnametyste, tai yra visišku civiliniu veiksnumu, 2) prilyginti santuokiniam amžiui vaikų emancipaciją, tai yra, kada jie sulaukę 16 metų teismo pripažįstami veiksniais, 3) atsisakyti nuostatų. Leidžiančių bet kokio amžiaus vaikams sudaryti santuoką.
9. Vertinant Civilinio kodekso 3.14 str. komentarą, atkreiptinas dėmesys, kad kiekvienas komentaro teiginys kruopščiai tikrintinas su Civilinio kodekso norma, nes daugelis komentatoriaus teiginių yra jo asmeninė nuomonė, kuri gali būti svarstytina tobulinant komentuojamą Civilinio kodekso normą.
10. Europos užsienio valstybių (Italijos, Prancūzijos, Latvijos ir kt.) teisės aktai, nustatantieji santuokinį amžių, saugo vaikų teises: vienas iš sutuoktinių turi būti pilnametis, nepilnamečiams sutuoktiniams skiriamas išimtinis kuratorius, nepilnamečių santuoka, sudaryta be tėvų ar senelių sutikimo, gali būti pripažinta negaliojančia ir panašiai.
LITERATŪRA
1) Šalkauskis K. Civiliniai įstatymai X tomas, I dalis. Kaunas: Literatūros knygyno leidimas, 1933. P.17-26
2) Ставский Б. И. Гражданские законы губернии царства Польского. Варшава, 1905. C.125-126
3) Vokiečių imperijos civilinis kodeksas. Kaunas, 1927. P.6, 260-264
4) RTFSR santuokos, šeimos ir globos įstatymų kodeksas. Vilnius, 1954.P.8-9
5) TSR sąjungos ir sąjunginių respublikų santuokos ir šeimos įstatymų pagrindai. Vilnius: Mintis, 1969, p.11
6) Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos santuokos ir šeimos kodeksas. V.: Mintis, 1981. P.11
7) Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodeksas. Teisingumo ministerijos leidykla, 1990. P.4
8) Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas// Valstybės žinios. 2000, Nr.74. P. 80
9) Sideravičius J. Teisinis santuokos reguliavimas buržuazinėje Lietuvoje (3. Santuokos sudarymo santykinės materialinės sąlygos). // Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. A serija. 1980. T.1(70). P.47-48
10) Vansevičius S. Šeimos santykių teisinis reguliavimas pagal Lietuvoje galiojusius Rusijos imperijos civilinius įstatymus. // Teisė, 2000 (34). Mokslo darbai. Vilniaus universiteto leidykla, 2000. P. 48
11) LTSR Aukščiausios Tarybos žinios. 1941, Nr.1(3). 39str.
12) Rasimavičius P.V. Tarybinė šeimos teisė. Vilnius, Mintis, 1981. P.67
13) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas// Valstybės žinios. 2000, Nr. 74-2262
14) Lietuvos Respublikos Konstitucija. Vilnius. Lietuvos Respublikos seimo leidykla, 1993. P.25
15) Vaiko teisių konvencija.// Valstybės žinios. 1995. Nr.60-1501
16) Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas // Valstybės žinios. 1996, Nr. 33- 807.
17) Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija // Valstybės žinios. 1995, Nr. 40 987
18) 1948 m. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. Vilnius: Lietuvos žmogaus teisių centras, 2000, p.11
19) Jungtinių Tautų Konvencija dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims// Santuoka, šeima, vaikų bei moterų teisių apsauga Lietuvoje. Vilnius: Saulužė, 1997. 116
20) Jungtinių Tautų Konvencija dėl leidimo tuoktis, minimalaus santuokinio amžiaus ir santuokų registracijos // http://www.unhchr.ch/html/menu3/b/63.htm
21) Andriulis V. Lietuvos Statutų (1529, 1566, 1588 m.) šeimos teisė. Vilnius, Teisinės informacijos centras, 2003. P.41-42
22) Baudžiamoji teisė. Specialioji dalis. 1 knyga. Vilnius: Eugrimas, 2000. P.
23) Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas. Vilnius: Poligrafija ir informatika, 2003
24) Code civil. Paris: Editons Dalloz, 1992
25) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. III knyga. Šeimos teisė. Vilnius: Justitia, 2002
26) The Italian Civil Code and complementary Legislation Table of Contents foreword introduction. New revised and updated edition by Maris Beltramo. Oceana publication, INC Dobbs Ferry, N.Y., 1993
27) Нормативные акты Латвийской Республики. Гражданский закон Ч. 1 Семейное право. Рига, 1994
MARRIAGEABLE AGE IMPORTANT AND IMMUTABLE
CONDITION OF MARRIAGE CONTRACTION
Lector Inga Kudinavičiūtė-Michailovienė
The Law University of Lithuania
SUMMARY
The most important and immutable condition for contracting marriage is marriageable age. It is defines by State which recognizes marriage registered only under the national laws. Marriageable age is a generally excepted juridical fact. In various Lithuanian society and State development periods it was defined by inforce legal acts of other countries and the States laws.
The marriageable age established by Civil Code of Lithuanian Republic, which came inforce on the 1st of July , 2001, can be interpreted in two ways. First, positively assessing marriageable age in connection with persons majority. Second, negatively considering allowance for person to contract a marriage at any age. The norms of Civil Code allowing children under the age to contract a marriage, violate Constitutional rule, which guarantee the right for childhood and its protection. Furthermore, these norms break Convention for Child Rights, other international legal acts and the regulations of the same Civil Code, which specifies childrens rights.
The paper analyzes legal acts valid till 2001 and present, which regulate the marriageable age as well as the legal norms of foreign countries. Moreover, it provides discussions with other authors expressing their opinion on analyzed problem.
Analyzing the main problems discussed in this article author comes to several conclusions and introduces suggestions how to improve the norms of Civil Code. The paper provides specific suggestions for changes of the Civil Code norms. First, to leave regulation determining marriageable age which conforms to majority? Second, to give emancipation of under-age the same status as the marriageable age. Third, to repeal regulations allowing children to contract a marriage and violate children rights defined in the Constitution of the Republic of Lithuania, the Law on fundaments of the protection of child rights in the Republic of Lithuania, Convention for Child rights and other international legal acts.
Sukūrimo data: 2006.11.23 16:28
Paskutinis atnaujinimas: 2006.11.24 12:05
Kategorija: Santuoka
 Peržiūrėti
 Spausdinti puslapį
|
Biografijos
Biografijos
į viršų 