Visi esame giminės

"Aušra", 2006 m. rugpjūčio 31 d., Nr.16
Kalbėjosi Živilė Makauskienė

Kažkas yra pasakęs, kad diplomatai nuobodūs ir neįdomūs žmonės. Ši, be abejo, daugeliu atvejų teisinga nuomonė netinka mūsų krašte puikiai pažįstamam Lietuvos nepriklausomybės signatarui, diplomatui Vidmantui Povilioniui. Lietuvos diplomatijos ledlaužio funkciją anuomet nesvetingoje Lenkijos provincijoje atlikęs pirmasis Lietuvos Respublikos konsulas Seinuose nenori kalbėti apie tuos, kurie jam kaišiojo pagalius į ratus, kad išstumtų iš diplomatinės tarnybos. Kartais garbės dalykai neleidžia bendradarbiauti su kai kuriais žmonėmis. Nenoriu kalbėti apie tokius žmones, nes jie paprasčiausiai nėra verti dėmesio", sako Vidmantas. Todėl ir paliekame politiką nuošalyje, ir kalbamės apie Vidmanto Povilionio aistrą šeimos šaknų tyrinėjimą. Bet politikos irgi išvengti nepavyko... 
 

"Aušra": Ką apie žmogų galima sužinoti iš jo pavardės?

Vidmantas Povilionis: Labai daug. Pavyzdžiui, apie jo protėvių kilmę, jų gyvenamąją vietą; matome, kokiam luomui jis priklausė, iš pravardės, nes juk nemažai pavardžių kilo iš pravardžių, galime spręsti ir apie protėvių būdo bruožus. Matome, kurios pavardės kilusios iš krikščioniškųjų, kurios iš senųjų lietuvių krikšto vardų. Taip pat pagal pavardę labai nesunku nustatyti, iš kurio Lietuvos krašto žmogus yra kilęs. Jeigu priesaga ėnas, tai žinai, kad žmogus kilęs iš šiaurės rytų Lietuvos, jeigu onis, tai dažniausiai iš vidurio Lietuvos. Skaitant krikšto knygas ir matant pavardės kitimą, galima suprasti, kaip protėviai bandė "pasigerinti" savo gyvenimą...

Iš Lietuvos ir apskritai iš Rytų kilusių lenkų pavardėse dažnai aptinkamos dvigubos priebalsės, pvz.: Jagiello, Kossakovski, Massalski ir pan. Ar tai irgi liudija, kad jų savininkai stengėsi pasigerinti" gyvenimą?

Dvigubos priebalsės yra mados reikalas. Kažkada lenkų kalboje šito nebuvo, bet vėliau atėjo tokia mada, nes bajorai ar didikai pradėjo rašyti dvigubas priebalses, kad atsiskirtų nuo baudžiauninkų. Juk dažnai pasitaikydavo, kad ir baudžiauninkai, ir jų ponai turėdavo tokias pačias pavardes. Paskui buvo ir mados reikalas dėti savo herbo pavadinimą prieš pavardę. Bet lietuvių kalboje dvigubų priebalsių nevartojame.

Lietuvoje pastaruoju metu diskutuojama apie lenkiškų pavardžių rašybą. Ar tai irgi tam tikra prasme galima pavadinti ketinimu "pagerinti" kai kurias pavardes?

Tie, kurie kelia šį klausimą, matyt, nesuvokia, apie ką šneka. Lietuvoje labai daug lenkų turi lietuviškas pavardes. Nesvarbu, kaip jos užrašytos: tarkim, Ma-cieikianiec, Andrulojc, Vilkaniec. Jos yra ne mažiau lietuviškos kaip, pavyzdžiui, mano pavardė. O kad tie žmonės šiuo metu nėra lietuviai, tai jau kitas reikalas. Nepainiokime kelių dalykų. Jeigu Lietuvoje būtų atkuriamos tik lenkiškos pavardės, tai labai nedaug kas galėtų jas atkurti.

Tai kodėl, tarkim, kalbininkai šito nepaaiškina politikams ir tiems, kurių kompetencija yra tokie klausimai?

Neturėtų kalbininkai aiškinti šito politikams, nes politikai juk baigę mokyklą ir patys tai turėtų žinoti ne tik savo pavardės kilmę, bet ir pavardžių susidarymo Lietuvoje būdus. Sąmoningas žmogus privalo žinoti ir, aišku, vertinti tai, kas sudaro jo esybę. O pavardė ir tautybė ir yra žmogaus esybės dalis.

Nemažai laiko praleidai ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos archyvuose, skaitydamas gimimo, santuokų, mirties metrikus. Taip pat Suvalkų archyve. Ką tiriant žmonių pavardes galima pasakyti apie mūsų krašto gyventojus?

Dokumentų likimo prasme šitas kraštas yra labai nelaimingas. Visuose karuose, visokiuose neramumuose jis buvo ypač pereinamas. Ir ne tik vienos ar dviejų, bet daugelio ir kariuomenių, ir valdžių. Čia valdė ne tik Lietuva, bet ir Prūsija, ir Rusija, ir Vokietija, ir Lenkija. Ko tik nebuvo... Visų pirma dėmesį atkreipia tai, kad dabartiniame Seinų, Suvalkų, Punsko krašte senovėje būta labai lietuviško vardyno. Pagrindas yra labai aiškiai lietuviškas, aiškiai matomos lietuviškos priesagos. Bet aišku, kad tokioje kryžkelėje ateina ar migruoja labai daug įvairios kilmės žmonių. Kadangi tarp oficialiųjų kalbų, kuriomis buvo rašomi dokumentai, iki mūsų laikų niekuomet nebuvo lietuvių, tai ir pavardes stengtasi mauti ant svetimų kurpalių. Užnemunėje juk ir bažnyčiose nebuvo lietuvių kalbos, nors kunigai puikiai mokėdavo lietuviškai. Ir jie kartais pavardes sau leisdavo laisvai versti. Štai mergelė, dar XVIII amžiuje ištekėjusi už Vaikšnoro kaip "Jarzęboviczovna", po daugelio metų miršta kaip kilusi z Szarmukszniov". Tad aišku, kad pavardė buvo išversta. Arba: žmogelis vaiką krikštija kaip Virbalas", o kaimo sąraše jis Vierzbolovicz". Pavyzdžių yra begalė. Šiai temai plėtoti būtų reikalingi istoriniu požiūriu paremti nuoseklūs tyrimai, specialios studijos, nes tik suvokiant istorinę vardyno raidą galima spręsti apie šio krašto tautinę struktūrą, kurios dabartinis oficialusis vardynas tikrai neatspindi.

Dažno mūsų krašto lietuvio pavardė baigias priesaga avičius, pvz., mano tėvo pavardė Maksimavičius. Ar pagal archyvus galima nustatyti, kaip ir visų pirma kada keitėsi mūsų pavardės?

Be abejo. Akmenių (dabar Lietuvoje) ir Aradnykų (dabar Lenkijoje) Maksimavičiai XVII a. buvo vadinami, o dažnai ir dokumentuose užrašomi Maksimoniais, XVIII a. irgi tebebuvo Maksimoniai. XIX a. vienos šeimos dar lieka Maksimoniais, o kitos jau vadinamos Maksimavičiais. Šiandien Maksimonių apylinkėse jau negirdėti. Panašiai su Margeliais, Margevičiais, Raguliais, Ragažinskais, Gegužiais, Gegužinskais, Janulioniais, Janulevičiais ir kt. Net neskaičiuojant nuošimčių, plika akimi matyti, kad buvusio XIX amžiaus Seinų pavieto daliai, Lazdijų rajonui be visokiausių dzūkų mėgstamų mažybinių priesagų, senovėje būdingiausia buvo priesaga onis, kurią vėliau patys pavardžių savininkai ar valdžios raštininkai pakeitė į, aišku, Lietuvai būdingą (sakyčiau, tautybės nerodančią), bet gudiškos kilmės priesagą avičius.

Kodėl tiek daug laiko praleidi archyvuose, skaitydamas senus gimimo dokumentus, mirties, santuokų aktus? Ko ieškai ir ką juose randi? Ar tik žinių apie savo protėvius?

Kai ieškai savo šaknų, tai randi ir kaimyno, pamatai, kaip viskas susiję, pamatai, lygini, koks yra vienas galas Lietuvos ir koks kitas. Kuo panašūs ir kuo skiriasi tos pačios Trakų vaivadijos Upytės ir Gardino pavietai. Šiaurinė pastarojo dalis su gabalu Trakų pavieto XIX amžiaus pradžioje tapo Seinų pavietu. Apie jį dabar ir kalbame. Sėdėdamas ant kėdės archyvuose gali jokių sienų nevaržomas keliauti po visą kraštą. Ne tik erdvėje, bet ir laiko gelmėje. Kai jau pasieki kokią vienuoliktą kartą ir jau pažįsti per tūkstantį protėvių, imi suprasti, kad mes visi esame po truputį giminės.

Pavardę paveldime arba gauname per santuoką. O vardus patys savo vaikams renkame. Ką apie mus, lietuvius, liudija mūsų vardai dabar ir praeityje?

Man regis, kad dabar Lietuvoje tėvai renka vaikams vardą ne pagal jo reikšmę, o pagal skambesį. Galima būtų samprotauti, iš kur visa tai kyla. Pirmą žingsnį žengė krikščionybė, kai įvedė svetimus vardus, ir tie nebuvo suprantami pagal prasmę, tik turėjo tokį turinį, kokiam šventajam atstovavo. O dabar atėjo kitas laipsnis, kai visiškai nebesuvokiame, kad vardas turi prasmę. Šiandienėje Lietuvoje yra madingi svetimi vardai bei įvairiose kitose kalbose iškreiptos jų originalios formos. Dauguma tėvų vaikams vardus renka tik pagal jų skambėjimą. Mat kai pasižiūri į jų prasmę, pamatai, kad daugelis tų žydiškų, graikiškų, lotyniškų ar ispaniškų vardų turi lietuvišką atitikmenį. Ar daug kas susimąsto ir suvokia, kad vardas yra vaikui palinkėjimas tam tikro gyvenimo? Kartą girdėjau, kaip tėvai aiškino, kodėl vaikui išrinko vardą JONAS: jeigu vaikas gyvens Lietuvoje, tai bus Jonas, jeigu išvažiuos į Ameriką, bus Džonas, jeigu į Ispaniją Juanas. O aš pagalvojau, kad jeigu grįš rusai, tai bus Ivanas... Jeigu žmonės šitaip vardą renka, jeigu jį taiko prie kokios nors šalies, tai labai keista tauta esame... Juk vardas yra savo kalbos, savo tautos reikalas, jį išmoks kiekvienas protingas žmogus kiekvienoje šalyje. O kvailas niekur nieko neišmoks. Mes juk turime labai kvailų žmonių Lietuvoje, kurie gavo Lietuvos pilietybę, bet taip ir neišmoko lietuviškai... Tai ar prie jų taikysime savo vaikų vardus? Lietuvos vaikų vardynas rodo didelę mūsų tautos dvasinę krizę, nesusivokimą ir pasimetimą vaikšto kažkokie Gitanai, Samantos, Patrikai, Deividai, Sandros... Labai reta tauta taip laisvai elgiasi su vardais kaip lietuviai. Nežinau, kaip mes iš to išeisime. Anoje nepriklausomoje Lietuvoje daugelis berniukų buvo krikštijami Vytautais, Algirdais, Gediminais. Ne visi jie senovėje buvo kunigaikščiai. Tokių vardų buvo pilni kaimai. O dabar tėvai kažkodėl nenori parodyti pagarbos savo protėviams, savo tautos kultūrai. Kiekvienas kraštas turi savo kalbą, ir tu negali pritaikyti savo vaiko prie viso pasaulio, jeigu makaluojiesi iš vienos valstybės į kitą...

Sukūrimo data: 2008.09.18 01:43
Paskutinis atnaujinimas: 2008.09.19 20:27
Kategorija: Vardai ir pavardės

 Peržiūrėti      Spausdinti puslapį