„Voruta“ 2007 m. sausio 6 d. Nr. 1 (619)
Natalija Gerasimovič

Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas (LR Konstitucija, 38 straipsnis). Po valstybingumo atkūrimo Lietuvos Respublikos šeimos politikos raida Lietuvoje nebuvo kryptinga, t. y. stebimi savotiški „pakilimai" ir „nuopuoliai", kuriems įtakos turėjo ekonomikos raida ir įvairių sričių permainos, taip pat besikeičiantis visuomenės požiūris į moralines kultūrines vertybes. Permainos labiausiai paveikė šeimos struktūrą ir jos stabilumą. Šeima keičiasi, prarasdama tradicinei Šeimai būdingus ypatumus, perimdama modernaus Vakarų šalyse vyraujančio šeimos tipo bruožus: mažėja santuokų (bendrasis rodiklis 1000 gyv. 1990 m. - 9,8; 2003 m. - 4,9), iki 2004 metų mažėjo gimstamumas (bendrasis gims¬tamumas 1000 gyv. 1990 m. - 15,4; 2003 m. -8,8), daugėja vaikų, gimusių ne santuokoje (1990 m. - 7,0 proc; 2003 m. - 30,0 proc), santuokų kūrimas atidedamas, gyvenama kartu be įsipareigojimų (Demografinė situacija Lie¬tuvoje 1990 - 2002. Statistinė apžvalga, 2003).

Lietuvoje šeimos politika yra sudedamoji socialinės politikos dalis. Vykdant šeimos politiką Lietuvoje sutvarkyta teisinė bazė, reglamentuojanti šeimos santykius, vaiko teisių apsaugą (LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, 1996 03 14, Nr. 1-1234), moterų ir vyrų lygių galimybių įgyvendinimą (LR Mote¬rų ir vyrų lygių galimybių įstatymas, 1999 12 01, Nr. VIII - 947; LR Lygių galimybių įstatymas, 20031118, Nr. DC-1826); plėtojama švietimo, sveikatos, socialinių paslaugų šeimoms infrastruktūra; tobulinama išmokų ir lengvatų Šeimoms, auginančioms vaikus, sistema. Antra, būdingas socialinių paslaugų fragmentiškumas, nepakankamai įgyvendinama prevencija. Nepakankamai išvystyta paramos ir pagalbos šeimai bei vaiko apsaugos infrastruktūra, net didžiuosiuose Lietuvos miestuose stinga specializuotų profesionalių paslaugų šeimai ir vaikams.

Mokinių rengimas šeimos gyvenimui yra sudedamoji ugdymo dalis, apimanti įvairių mokslo žinių perteikimą, gebėjimą jas pritaikyti konkrečiose situacijose ir visuomenei priimtinų nuostatų į šeimą ugdymą. Lytiškumo ugdymas yra vertybinis. Tai „svarbus dvasinės skaidos rodiklis, nes jis atskleidžia esamų ir būsimų asmenybės santykių su pasauliu ribas" (Martišauskienė, 1998:107).
2000 m. Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) parengė ir patvirtino „Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo" programą (Universaliosios sveikatos ugdymo bei rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programos, 2000). Tačiau, kaip teigiama ŠMM darbo grupės ataskaitoje, ši programa mokyklose nėra efektyvi, nes daugelis Lietuvos mokytojų nėra susipažinę ir dar nėra numatyti programos įgyvendinimo būdai bei priemonės.

Jaunimo ruošimas šeimai yra tėvų funkcija, tačiau tyrimais (A. G. Davidavičienė, 1999; L. Jaruševičienė, 1998; A. Zaborskis, 1997; S. Ustilaitė, 2001; 2000) įrodyta, kad, tėvų ugdomoji funkcija rengiant vaikus gyvenimui šeimoje nėra pakankama. Jaunų žmonių rengi¬mas šeimai paliekamas individualiam patyrimui, o mokykla, tėvai ir medicinos darbuotojai tam neskiria reikiamo laiko ir dėmesio. Galimybę išklausyti natūralaus šeimos planavimo, bendravimo psichologijos kursus Arki¬vyskupijos šeimos centruose turi tik poros, kurios tuokiasi bažnyčioje. Lietuvoje stokojama institucijų, programų, projektų ruošiančių jaunus žmones šeimos gyvenimui.

Šeimos funkcijos

Apibendrinant įvairių mokslininkų siūlomas šeimos funkcijų klasifikacijas, galima išskirti šias pagrindines funkcijas: 1) reprodukcinė funkcija, 2) ūkinė ekonominė funkcija, 3) socializacijos funkcija, 4) psichologinė funkcija, 5) rekreacinė funkcija, 6) seksualinė funkcija. Reprodukcinė funkcija apima vaikų gimdymą, auginimą ir auklėjimą, ekonominė funkcija - ekonominę, ūkinę šeimos veiklą, socializacijos funkcija - bendruosius socializacijos procesus ir tautos tradicijų perdavimą, psichologinė funkcija - šeimos narių tarpusavio bendravimą, dvasinį ir psichologinį palaikymą, meilę ir pan. Tokia klasifikacija gana abstrakti, tačiau ji aprėpia daugumą įvairių tyrėjų skiriamų funkcijų. Pabandysiu apžvelgti detaliau vieną iš Šeimos funkcijų.

Seksualinė funkcija. Ypatingą svarbą seksualinė funkcija įgavo tada, kai reprodukcija nustojo buvusi pagrindinė seksualinių santykių priežastis. Seksualinė funkcija užtikrina seksualinio žmonių poreikių patenkinimo pilnatvę. Seksualinis gyvenimas praturtina sutuoktinių gyvenimą, teikia daug malonių emocijų, slopina nervinę įtampą, rūpesčius, palaiko draugystės, saugumo jausmą, gerina nuotaiką, darbingumą ir savimonę. Nesėkmės seksualiniame gyvenime gali būti buitinių konfliktų priežastis. Per Šią funkciją geriau pajuntamas savo ir partnerio lyties supratimas. Šis jausmas yra būtinas asmenybės atributas, laiduojantis ir normalų žmogaus gyvenimą visuomenėje (Z. Bajoriūnas, 1997: 59-60).

Lytiškumo ugdymas būtinas siekiant sėkmingai realizuoti seksualinę, vaikų gimdymo ir auginimo funkcijas. Negalima ignoruoti teiginio, kad ir kitos funkcijos grindžiamos tam tikrų lytiškumo, kaip moteriškumo ir vyriškumo idealų, suvokimu.

R. Grigas (1988: 70) pastebi, kad dabar seksualiniai santykiai yra svarbesni negu anksčiau, bet šiuolaikinis seksualinių santykių suabsoliutinimas, ankstyvi ir dažni ikivedybiniai lytiniai santykiai gimdo seksualinę disharmoniją, neištikimybę, skyrybas.

Lytinis aktas tai meilės ir pagarbos įrodymas. Normalus lytinis gyvenimas gali būti tik santuokoje, kadangi jis yra asmeninės saviraiškos dalis ir yra glaudžiai susijęs su žmogaus dorove ( K. Miškinis, 2003: 23).

Būsimųjų jaunavedžių lytinės elgsenos ypatumai

Dviejų žmonių buvimas kartu nėra paprastas santykis. Jam reikalingas dvasinis, emocinis-psichinis subrendimas. Reikia, kad žmogus būtų savimi, išsaugotų savo garbę ir orumą, bendraudamas su kitu įtvirtintų ne save, o kitą žmogų, gerbtų jo asmenybę, įsijaustų ir užjaustų jį. Tokia sąjunga galima tuomet, kai elgesys nėra lemiamas biologinių ar egoistinių poreikių, troškimų, priklausomybės.

Žmonėms, nepasiekusiems dvasinės brandos, lytiniai santykiai, užuot tapę geidžiamo ilgalaikio abipusio ryšio pagrindu, atneša daug dvasinių išgyvenimų, skausmo ir nusivylimo. Pirmasis seksualinis patyrimas asmeniui yra ypač svarbus, kadangi impritingo mechanizmu užfiksuojamas santykio su partneriu įspūdis tolimesniame gyvenime įgyja besąlygišką, autonominę reikšmę. Kartais jis palieka neišdildomą pėdsaką visam gyvenimui (S. Ustilaitė, 2001).

S. Ustilaitės (2001) tyrimo duomenys rodo, kad daugumai paauglių (23,4 proc. berniukų ir 38,1 proc. mergaičių), turėjusių ankstyvą lytinę patirtį, ši yra susijusi su skaudžiais išgyvenimais (nusivylimu, pažeminimu, gėda).

Balandžio, gegužės mėnesiais 2004 m. atlikau tyrimą. Tyrimo generalinę aibę sudarė būsimi jaunavedžiai ruošiami santuokai Vilniaus arkivyskupijos šeimos centre. Atsitiktinės atrankos būdu buvo pasirinkti 150 būsimų sutuoktinių. Tyrime dalyvavo 145 respondentai.

Tyrimo metu buvo siekiama išsiaiškinti, kokio amžiaus būdami respondentai turėjo pirmąją seksualinę patirtį.

Daugiau negu pusė tiriamųjų pirmuosius lytinius santykius turėjo būdami 16 - 17 ir 18 - 19 metų amžiaus (atitinkamai 25,0 proc. ir 25,9 proc). Kita vertus, 3,4 proc. respondentų pirmąją seksualinę patirtį įgijo 13-14 metų ir beveik dešimtadalis (9,5 proc.) - 14 - 15 metų amžiaus. Taigi išryškėja nepilnamečių seksualinio aktyvumo problema, kuri pastaruoju metu tampa vis aktualesnė. Tai patvirtina ir tyrimo duomenys, kurie rodo pirmųjų lytinių santykių ankstėjimo tendenciją.

Buvo palyginta trijų amžiaus grupių (21 -23; 24 - 26 ir 27 - 30 metų) respondentų atsakymai apie jų lytinių santykių pradžią. Jeigu 27 - 30 metų amžiaus grupėje būdami 16 metų amžiaus pirmuosius lytinius santykius turėjo 9,1 proc. būsimųjų jaunavedžių, tai 24 -26 metų 36,4 proc, o 21 - 23 metų tiriamoje grupėje daugiau negu pusė (54,5 proc.) respondentų. Ankstyvos paauglių seksualinės patirties tendencijas patvirtina ir kitų mokslinių tyrimų duomenys (Jaruševičienė, 1998; Klimas, Baublytė, 1997; Ustilaitė, 2003).

Tyrimas „Šeima ir gimstamumas Lietuvoje" (1997) taip pat parodė pirmųjų lytinių santykių ankstėjimo tendenciją. Gimusių 1945-1954 m. respondentų dalis (48 proc.) nurodė, kad lytinį debiutą turėjo 18 - 20 metų. 1955-1964 m. gimimo asmenys nurodė turėję pirmus lytinius santykius 16 - 20 metų (56,2 proc). Gimusių 1965-1974 m. lytinis debiutas įvyko akivaizdžiai anksčiau -18 metų (21,7 proc. respondentų). Gimusieji 1975-1976 m. apklausos metu nurodė, kad pradėjo lytinius santykius 18 metų (18, 2 proc), 17 metų -39,6 proc, 16 metų - 21,4 proc. (Šeima ir gimstamumas Lietuvoje, 1997: 134 - 135).

Taip pat tyrimo metu buvo siekiama išsiaiškinti, ar pirmieji lytiniai santykiai buvo su dabartiniu partneriu. Daugiau negu trečdalis (37,0 proc.) respondentų atsakė teigiamai, tačiau 62,3 proc. sužadėtinių pirmąją seksualinę patirtį turėjo ne su būsimu sutuoktiniu (-e). J. Uzdilos teigimu (1993: 90) „nuo tokių lytinių santykių paplitimo priklauso ir požiūris į santuokinę ištikimybę, tokias pamokas gavusieji teisina jų galimumą ne tik santuokoje, bet ir už santuokos bei šeimos ribų".

Neištikimybė, gyvenimas nesusituokus, seksualinis palaidumas šiuolaikinėje visuomenėje vis labiau toleruojami. Tai netgi laikoma natūraliu poreikiu, laikmečio nulemta būtinybe ar išsivadavimu iš savo amžių atgyvenusio tabu.

Nagrinėjant būsimų jaunavedžių seksualinę patirtį, gilintasi į pirmųjų lytinių santykių motyvus.
Krikščionybė moko, kad seksualiniai santykiai yra neatsiejami nuo santuokos. Tik santuokos sakramentas įteisina sutuoktinių lytinį gyvenimą. Negalima pasinaudoti kitu asmeniu kaip priemone savo poreikiams tenkinti. Seksualiniai santykiai yra ypatingi, nes jų metu gali būti pradėta nauja gyvybė. Tačiau atlikto tyrimo duomenys rodo, kad tik 1,7 proc. respondentų pirmieji lytiniai santykiai susiję su ketinimu tuoktis. Daugelis paauglių ir jaunuolių seksualinius santykius suvokia kaip gyvenimo džiaugsmo, laimes pagrindą. Egzistuoja nuostata, kad seksualiniai santykiai galimi be jokios atsakomybės ir taurių žmogiškų jausmų. Neretai seksualinių santykių partneris laikomas savo poreikių patenkinimo objektu, o ne verta pagarbos ir įdomia asmenybe, su kuria galėtų sieti ilgalaikiai būsimos santuokos saitai (S. Ustilaitė, 2001). Tyrimo metu nustatyta, kad beveik pusės (44, 3 proc.) respondentų pirmųjų lytinių santykių motyvas buvo abipusė meilė. Kita vertus stebimi ir nebrandžių žmonių motyvai - smalsumas (14,8 proc), noras patirti malonumą (10,4 proc). Beveik dešimtadalio (8,7 proc.) tiriamųjų pirmoji seksualinė patirtis buvo su atsitiktiniu partneriu. L. Jaruševičienės (1998) tyrimo duomenys taip pat byloja, kad beveik pusės (43,3 proc.) paauglių lytiniai santykiai buvę atsitiktiniai, jie niekada neturėjo pastovių partnerių.

Matome, kad jaunų žmonių moralinės nuostatos yra pagrįstos ne esminiais, stabiliais doroviniais principais, bet klaidingu supratimu, kas yra meilė, atsakomybė, šeima. Sprendimus apie intymaus gyvenimo vertę labiau lemia impulsyvus jaunatviškas emocingumas. Todėl, kai kalbame apie būsimų šeimų darną ir seksualinę šeimos funkciją, matom, kad jauni žmonės neatsakingai ir nevisiškai subrendę žvelgia į tas problemas, kai kalbama apie šeimą.