Specialistai sako, kad nebūtų jokio vargo dėl vardadienio, jeigu Lietuvoje kūdikiams būtų suteikiami lietuviškos kilmės arba lietuviški lotynų, graikų, hebrajų kilmės vardai, o renkantis svetimos kilmės vardą, reikėtų suklusti ties Dovydu, o ne Deividu ar Davidu, ties Jurgiu, o ne Georgu ar Džordžu.

Gėlės, gyvūnai ir vištos

Laimė ar bėda, kad žmogus pats negali pasirinkti sau vardo, o visą gyvenimą turi gyventi su tuo, kurį jam išrinko tėvai? Greičiausiai atsakymų sulauktume įvairių, tačiau tikinčių, kad žmogus vardą puošia, o ne vardas jį, neabejotinai būtų daugiau.

Dabartiniai lietuvių vardai yra trejopos kilmės: lietuviškos kilmės (senieji ir vėlesnieji), krikščioniškieji, krikščionybės laikotarpiu atėję kaip krikštavardžiai, ir naujieji skolintiniai vardai iš įvairiausių pasaulio kalbų.

Kiekvienas vardas, jeigu tik nėra tėvų kūrybinės fantazijos vaisius, paprastai reiškia kokią nors žmogaus savybę, ir nebūtinai gerą: Kęstutis (liet.) – „kenčiantysis“, Secilija (lot.) — „akloji“. Tačiau dažniau vyrams parenkami drąsą, garbę atspindintys vardai, moterims — švelnumą, tyrumą, moteriškumą: Valdas (germ.) — „valdantysis“, Mindaugas (liet.) — „minimas daugelio“, Eugenijus (graik.) — „kilmingas“, Kotryna (graik.) — „tyra, švari“, Virginija (lot.) — „mergelė“, Amanda (lot.) — „mylėtina“.

Tarp mūsų nemažai vaikšto gražių gėlių ir stiprių gyvūnų: Ramunė (liet.), Jolanta (graik.) — „žibutė“, Leonas (lot.) — „liūtas“, Arūnas (liet.) — erelis.

Kai kuriais vardais vadinamos ir moterys, ir vyrai: Donatas ir Donata (lot.) — „dovanotas, -a“; Dalius ir Dalia (liet.) — „likimas“. Krikščioniškos kilmės varduose įkūnijamas religingumas: Eleonora (hebr.) — „dievas mano šviesa“, Dominykas (lot.) – „gimęs viešpaties dieną, t.y sekmadienį“.
Kai kurie iš skirtingų kalbų pas mus atėję vardai reiškia tą patį: lotyniškas Aurelija ir lietuviškas Auksė — „auksinė “, lotyniškas Feliksas ir Laimis – „laimingasis“, graikiškas Andrius ir hebrajiškas Tadas — „drąsuolis“.

Tačiau lietuvė Rūta, kurios vardas reiškia augalo pavadinimą, atsitiktinai sutampa su hebraje Rūta, reiškiančia „draugė“, o latviams Asta asocijuojasi su žodžiu, reiškiančiu „uodega“. Slaviškas vardas Galina siejasi su lotynišku žodžiu „galin’a“ — višta. Vokiškas vardas „Silke“ asocijuojasi su lietuvišku žodžiu „silkė“.

Kiekvienam vardui sava diena

Kai Lietuvoje buvo pradėti spausdinti įvairūs vardų kalendoriai, kilo tikras chaosas: dažnas vardas viename kalendoriuje buvo įrašytas vieną dieną, kitame — jau kitą. Negana to, Klemensas savo vardadienį galėjo švęsti net aštuonis kartus, o Jonas galėjo ūžauti su draugais net 23 kartus.

Kaunietis istorikas, leidyklos „Kalendorius“ direktorius Aurelijus Noruševičius išsitarė, jog Lietuvoje vyravusi vardadienių netvarka jį taip sunervino, jog vieną dieną ėmėsi įvedinėti tvarką, t.y. sukurti tokią sistemą, kad kiekvienas vardas įgytų argumentais pagrįstą savo dieną ir nesikartotų.

Prisirašęs tūkstančius kortelių ir išsidėliojęs daugybę senų lietuviškų ir užsienietiškų kalendorių, entuziastas įklimpo tarp popierių ir informacijos gausos. Kai išsigando, jog gali ir gyvenimo pritrūkti, į pagalbą atskubėjo sūnus Nerijus su naujų laikų išradimu — kompiuteriu. Užteko metų, kol anksčiau ilgai vilkęsis darbas buvo atliktas — 1996 metais pasirodė pirmasis „Vardų kalendoriaus“ leidimas.

„Mano tikslas buvo užbaigti chaosą. Argi normalu, kai žmogus du ar net po kelis ar keliolika kartų švenčia savo vardadienį?“ — retoriškai klausė A.Noruševičius. Po jo atliktos analizės kiekvienas vardas įgijo daugiau ar mažiau argumentuotą savo dieną.

Tiesa, tie žmonės, kurie turi įmantrius vardus, iš trečiosios papildytos „Vardadienių knygos“ teturi mažai paguodos. Mat vardadienių kalendoriaus sudarytojas dirbo tik su vardais, įtrauktais į K.Kuzavinio ir B.Savukyno „Lietuvių vardų kilmės žodyną“. Jame dabar jų įrašyta daugiau kaip 4 tūkst.

„Dirbau sąžiningai ir žiūrėjau tradicijų“, — prisipažino istorikas. Išskirtinio dėmesio reikalavo darbas su tais vardais, kurie būdavo kelis ar keliolika kartų įrašyti kalendoriuose. Jiems sudarytojas parinkdavo tą dieną, kurią surasdavo seniausiame kalendoriuje. O jei kildavo abejonių, tiesiog apklausdavo daugybę tą vardą turinčių žmonių.

„Teko apklausti daugybę Maryčių, kurios savo vardadienius švęsdavo skirtingomis dienomis. Pastebėjau, kad didžiuma jų savo vardo diena laikė rugsėjo 8-ąją, Švenčiausiosios Mergelės Marijos gimtadienį. Todėl ši diena ir liko rugsėjo 8-oji“, — aiškino pašnekovas.

Leono vardą buvo galima sutikti įrašytą septynis kartus. Kiekvienas sutiktas Leonas sakydavo šį vardą atsinešęs su gimimu ir tą dieną laiko svarbiausia. „Išklausęs visus argumentus, pervertęs senuosius kalendorius, priėjau prie išvados, kad geriausia šiam vardui būtų vasario 20-oji“, — pasakojo vardadienių žinovas.

O norėdamas surasti dieną dėl savo lietuviškos kilmės abejonių keliančiam Krizostomo vardui ir neradęs jo slavų kalendoriuje, istorikas kreipėsi net į Lietuvos stačiatikių metropolitą Chrizostomą. Vilniaus ir visos Lietuvos stačiatikių vyskupijoje A.Noruševičiui pavyko sužinoti, jog Krizostomo vardadienio jie nešvenčia ir apskritai nėra tokio vardo. Yra tik Jan Zlotoustyj (Jonas Auksaburnis), kurio vardadienis — lapkričio 26-ąją. Taip lietuviškasis Krizostomas buvo įrašytas į tos dienos kalendoriaus lapelį.

A.Noruševičius pastebėjo, jog iš minėtojo vardų kilmės žodyno šiandien populiarūs yra tik keli šimtai vardų. Kitiems reikėjo surasti vietą. Todėl daugelis panašios šaknies vardų supuolė į tą pačią dieną. Pavyzdžiui, vasario 20-ąją vardadienį švenčia ne tik Leonas, bet ir Leona, Leoncija, Leoncijus, Leonė, Leonija, Leonilė, Leontas, Leontina, Leva, Levas.

Buvo ir tokių vardų, kurie su niekuo nesusiję. Pavyzdžiui, kodėl gegužės 16-ąją švenčia Melita, Debora ir Bitė? Ogi todėl, kad visi vardai skirtingose kalbose reiškia tą patį.

Dažniausiai į vieną dieną supuola vienuolika vardų. Tačiau yra šešios dienos, kai vardadienius švenčia tik vieno vardo turėtojai, keturios dienos — dviejų vardų. Daugiausia vardų — net 28 — yra vasario 20-ąją, mažiausia — nė vieno — vasario 29-ąją.

Marytės piktinosi

Vardų sistemos tvarkytojas prisipažino, jog išleidęs pirmąjį vardų kalendorių sulaukė nemažai skundų.

„Dažniausiai piktinosi moterys, kad visą amžių šventę savo vardadienį tą ar kitą dieną, dabar jį rado „migravusį“. Labiausiai nepatenkintos buvo Marytės, Julės, Elenos, anksčiau turėję kelis vardadienius, o dabar tik vieną, ir ne visoms priimtiną dieną. Žurnalistai domėjosi, pavyzdžiui, kuo remiantis buvo įtraukti vardai Protazas ir Gervazas. Šie niekam negirdėti vardai iš tiesų anksčiau gyvavo. Buvo ir tokių, kurie klausė, kodėl jų vardadienių iš viso nėra kalendoriuje. O viena moteriškė netgi įkyriai persekiojo, kad jos vardas būtų būtinai įrašytas“, — prisiminė vardų kalendoriaus sudarytojas.

Remdamasis savo principais, ponas Aurelijus nepabūgo ir savo vardui surasti kitą vietą. „Tradiciškai Aurelija būdavo švenčiama gruodžio 2-ąją, o Aurelijus nuo seno būdavo liepos 27-ąją. Tačiau, pavartęs senus kalendorius, seniausią įrašą radau liepos 20-ąją. Todėl mano vardadienis turėjo emigruoti į tą dieną“, — dėl to jokio nepatogumo nejaučiąs A.Noruševičius.

Neradusiems kalendoriuje savo vardo istorikas patarė kreiptis į antroponimikus (vardų kilmės tyrinėtojus), kad šie vardą įtrauktų į žodyną. Paskutiniajame leidime taip atsirado Ligita, Liveta, Rugilė, Inesa, kurių nebuvo ankstesniuosiuose kalendoriuose. O kai įkyrumas tapdavo nepakeliamas, A.Noruševičius atsakydavo: „Savo vardą įsirašykite ir švęskite tada, kada jums patinka“.

A.Noruševičius neabejoja, kad ateityje dar ne kartą teks leisti papildytus vardų kalendorius. Jam tik neramu dėl to, kad jo sudarytos sistemos kiti neimtų tobulinti taip, kad vėl kils chaosas. „Pastebėjau, kad dauguma laikraščių, skelbiančių vardadienius, prisilaiko mano sukurtos sistemos, tačiau kai kurie prie to dar prirašo kelis populiariausius vardus“, — nepatenkintas išsitarė pašnekovas.

Lukas ir Gabija valdo

Vardų sistemą pasišovęs sutvarkyti A.Noruševičius džiaugiasi, kad jo sudarytos vardadienių knygos praverčia tėvams renkant vardus savo atžaloms. Žmonės jas siunčia ir užsienyje naujagimių susilaukusiems giminaičiams.

Vardų žinovas sakosi kasmet Kauno civilinės metrikacijos skyriaus prašąs informacijos apie populiariausius naujagimių vardus. Kiekvienas metas turi madingiausius vardus. Antai 1976 metais gimusius berniukus buvo populiaru vadinti Andriaus, Rolando vardais; mergaites — Jurgos, Rūtos. Populiariausi 2005-aisiais gimusių kūdikių vardai: berniukų — Lukas, Matas, Nojus, Mantas, Rokas; mergaičių — Gabija, Kamilė, Emilija, Gabrielė, Ugnė.

Šiuo metu yra dvi vardų pasirinkimo tendencijos: vieni tėvai renkasi senovinius lietuviškus ar senovinius krikščioniškus vardus (Urtė, Morta, Mantas, Dominykas); kiti juos „skolinasi“ užsienietiškus, neretai iš televizijos serialų (Marijana, Kamila). Beje, mamos visais laikas mėgdavo pavadinti savo vaikus knygų, filmų personažų vardais, norėdamos, kad jų vaikai būtų į šiuos panašūs. Yra ir tokių tėvų, kurie nori sukurti savo vaikui unikalų vardą — jie sujungia savo vardus į vieną. Taip elgdamiesi pamiršta svarbų dalyką — sulipdytas vardas neturi jokios reikšmės.

A.Noruševičius pastebėjo, jog tėvai retokai kūdikiui suteikia tą vardą, kokį jis atsinešė. Pasirinkimą lemia vardų populiarumas.

Kokį vardą parinkti, sprendžia tėvai, tačiau vardus sisteminęs istorikas mano, jog geriau, kai ilgą pavardę turinčiam naujagimiui parenkamas trumpas vardas, o trumpos pavardės savininkui visai tiktų ir ilgesnis.

Pats jis prisipažino neretai apgailestavęs dėl ilgo savo vardo, ypač kai reikėdavo jį daug kartų įrašinėti įvairiose anketose. Jam gražiausi mielų žmonių vardai. „Juk žmogus vardą puošia, o ne vardas žmogų“, — gyvenimišką išmintį priminė jis.